Ilgai laukta premjera pernoko

Yasmine Hugonnet

Norvegų choreografas Jo Strømgrenas Vilniuje rodė jau keturis savo trupės "Jo Strømgren kompani" šokio spektaklius: "Vyriškos misterijos", "Šokis lenkiasi futbolo menui", "Atvykimas" ir "Ten". Visi keturi sulaukė didelio pasisekimo ir Lietuvoje, ir kitose šalyse, choreografas už juos ne kartą buvo apdovanotas Norvegijos prestižiniais "Hedda" apdovanojimais.

Todėl nekantriai laukėme ir naujojo spektaklio "Tok pisin", juolab kad antroji jo premjera (po Portugalijos) turėjo vykti Vilniuje dar pavasarį. Nors likimas ir labai spardėsi, taip ir įvyko, tik pusmečiu vėliau - europinė premjera buvo parodyta Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje (pasaulinė - Burkina Fase, Afrikoje).

"Tok pisin" galima būtų vadinti "grynojo" šokio spektakliu, nes dramaturginių detalių ten - vos viena kita, bet siužeto užuomazgos vis tik yra.

Du vyrai ir dvi moterys scenoje beviltiškai nuobodžiauja, garsiai dūsaudami ir iš neturėjimo ką veikti kurdami meilės tieses, trikampius bei keturkampius ir labai jau kovingai išreikšdami savo pavydą. Jie ilgisi "ko nors tokio" - egzotikos - ir ilgesingai stebi raukšlėtame ekrane begarsius 4-ojo dešimtmečio dokumentinius kadrus apie Naujosios Gvinėjos gyventojus. Kuo tie kadrai juos patraukia, neaišku (nes rodomos vien tik motinos, nutampytomis krūtimis maitinančios kūdikius), bet jie lyg ir pradeda rengtis ten keliauti.

O paskui viskas vyksta lyg knygoje apie Mikę Pūkuotuką, kuris su draugais išžygiuoja į "ekspuodiciją" ieškoti Šiaurės ašigalio, bet kai suvokia, kad net nežino, ko ieško, tai įsmeigia pagaliuką į žemę ir paskelbia, kad tai ir esąs ašigalis. Lygiai taip pat egzotikos ieškantys keturi spektaklio herojai užsimaukšlina ant galvos keisčiausius turbanus ir randa (ar susikuria) tą egzotiką čia ir dabar.

Pusmetį lauktas spektaklis pasirodė gerokai blankesnis nei ankstesni J. Strømgreno kūriniai. Jame nebuvo nei to gilumo, nei daugiaprasmiškumo, kurį matėme "Atvykime" (pagal "Belaukiant Godo"), "Ten" ar "Vyriškose misterijose". Net ir ironiškas choreografo humoras šįkart vos blykčiojo ir išryškėjo tik pačioje spektaklio pabaigoje.

Aišku, net ir pasaulinės įžymybės (o J. Strømgrenas tokiu laikytinas) negali kurti vien šedevrų, bet "Tok pisin" išties buvo mažai bent kiek ryškesnių momentų. Gal įtaką padarė tai, kad šoko pats choreografas - pačiam dalyvaujant sunku vertinti vyksmą iš išorės, - o gal koją pakišo dramaturgijos stoka?

Jo Strømgren M. Raškovskio nuotraukos

Akivaizdu, kad svarbiausias čia buvo šokis, o ne tos menkos dramos užuomazgos. Juolab kad pats choreografas šiuokart tapo tik šokėju, o choreografija gimė iš atlikėjų improvizacijų.

Įkvėptas to, kad Papua Gvinėjos kalbos tok pisin raida nesirėmė akademinėmis taisyklėmis, choreografas tą patį principą pritaikė ir šokyje, leisdamas kiekvienam šokėjui ne remtis padiktuota išankstine medžiaga, o laisvai kurti savus judesius.

Gal todėl visų keturių šokėjų šokio stilistika labai skyrėsi, kartais net griovė raiškos vienovę. Labiausiai judesių išraiškingumu akį traukė Yasmine Hugonnet, kartais panaši į lyrišką svajotoją, kartais - į patyrusią viliokę, o kartais - į piktą furiją. Vien jos pasirodymas šviesos spindulyje tylutėliai skambant "Mėnesienos sonatai" buvo be galo ryškus reginys. Iki pat spektaklio pabaigos ji išlaikė tą savo išskirtinumą, nepradingdama net grupiniuose šokiuose.

Stiprus techniškai, įdomus savo judesiais, bet visai blankus aktorius atrodė Maxime’as Lannarellis.

Ir atvirkščiai - niekas negalėjo prilygti aktoriniu darbu ir humoro kibirkštėlėmis J. Strømgrenui, nors judesių plastika jis kiek atsiliko nuo kitų šokėjų. Besiplaikstantys garbanoti plaukai ir languotas švarkas darė jį panašų į nuobodžiaujantį dekadanso atstovą, iš neturėjimo ką veikti užvirusį visą šitą košę.

Ketvirtoji šokėja Line Tørmoen, kurios herojė iš pavydo griebiasi kardo, buvo mažiausiai pastebima, nors energija nenusileido savo partneriams.

Įdomus spektaklyje pasirodė apšvietimas, kurio dėka erdvė susitraukdavo, vos tik herojai nugrimzdavo į nuobodulį, ir sienos tarsi nutoldavo, bręstant jų ryžtui. Tačiau pabaigoje, tarsi pabrėžiant "čia ir dabar", tamsa vėl suspaudė tuos egzotikos medžiotojus, pasidabinusius keisčiausiais galvos dangalais, lyg grasindama niekad jų nepaleisti iš nuobodulio gniaužtų. Deja, žiūrovai taip pat buvo spaudžiami tuose gniaužtuose.

Negalėčiau teigti, kad europinė "Tok pisin" premjera nuvylė, bet vis dėlto J. Strømgrenas jau parodė mums savo gerąsias savybes, išradingumą, tad šis spektaklis galėtų būti laikomas žingsneliu atgal choreografo kūryboje.