Pirmasis

Milesas Davisas ir kiti

Paroda "24/7 visą parą (Wilno-Nueva York)" ŠMC ir apylinkėse

Birutė Pankūnaitė

iliustracija
Jeroeno Kooijmanso kabančių sodų Niujorke projektas
O. Posaškovos nuotr.

Galima įvairiais būdais orientuotis Vilniuje pagal Niujorko schemą arba Niujorko meno scenoje - pagal Vilniaus kelionių vadovą ("nužymint sąsajas tarp informacijos ir patirties srautų"). Tarkim, fizinė 35 minučių trukmės ekskursija po Vilniaus senamiestį. Jei tai sekmadienio vakaras, yra šansas įklimpti ir ilgiau (dviem valandoms). Tuomet sugriūna pirminio sumanymo schema, pagal kurią bėgimo nuvargintas kūnas verčia staigiai ir koncentruotai, trumpais laiko intervalais siurbti esminę informaciją. Turbūt kaltas sekmadienis, o gal nedidelė susirinkusių žmonių grupė. Ne bėgam, o einam, užtrukdami vis ilgiau: provoslaviška liturgija ir smilkalai Šv. Dvasios cerkvėje; Aušros Vartai, sausakimša; pakrikęs pagonių sambūris Užupio kieme; baroko muzika Bernardinuose, daug vaikų; Vilniaus getas, buvusi geto gimnazija, teatras. Paskutinius objektus rodo Geto teatro direktoriaus dukterėčia ir vienos žydų spaustuvės savininko anūkė ponia Rozental, lankanti Vilniuje gimtas vietas. Kažkada ŠMC vietoje stovėjo jų šeimos namas. Ponios Rozental dukrai galiausiai pavyksta ją nuvilioti, mes laisvi. Išsiskiriame tamsiame Rūdininkų gatvės kieme, kuriame kadaise būta žydų mokyklos. Ekskursijos vedlys Danielis Božkovas džiaugsmingai pašiurpęs. Jis tikisi, kad pavyks ties įėjimu į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą prikabinti lentelę lietuviškai, angliškai ir sanskritu "Nekalbėkite sanskrito kalba, mes jos nesuprantame". Daiktinis įrodymas - medžio išvarta iš Netiesos miško netoli Merkinės, kur aplinkiniuose kaimuose esą galima aptikti daugiausiai sanskrito elementų šnekamojoje lietuvių kalboje. Kalba, kaip įsivaizduotos bendruomenės institucija, šaknijasi kažkur ties Merkine, senovinės kilmės įrodymų miške - daugiau negu reikia.

Visa kita vyksta mieste, totalinėje urbanistikoje, poindustrinėmis šiandienos sąlygomis. Jų neišvengsi, todėl belieka atšildyti kūno šiluma. Iš pirmo žvilgsnio panašu į kažką romantiška - aplinka, fonas darniai atliepia tavo nuotaikas, apgaubia, išklauso. (Beveik XIX a. romantizmas: poetai audringame peizaže, šeimyniniai portretai - jaukiuose interjeruose, merginos - saulėtuose soduose.) Bet iš tiesų čia romantika atsiduoda patetiškai preparuotais dalykais. Jei nori prisijaukinti šiuolaikinį miestą, kuriame nėra naivių dichotomijų natūralu-dirbtina, turi įnikti į jį kaip jogurto bakterija.

"Čia Niujorką visi suvokia kaip gotikinę katedrą - t.y. pasaulio centrą, kuriame viską lemia hierarchinė, altorinė, žvaigždinė ir pan. sankloda. Kuo toliau nuo jo (nuo centro), tuo smulkiau. Mano vizija (…) buvo padaryti džeržgiančią parodą, pilną triukšmo ir nevienodumų. T.y. labiau atmosferinę, netvarkingą ir totaliai neaiškią, negu akivaizdžiai susluoksniuotą ir išaiškintą." (Kęstutis Kuizinas) Į Vilnių transplantuotas Niujorkas iš įsivaizduojamos gotikinės katedros virto poliumi, atviru miestu-aikšte. Plačiais tirštai nusėstais laiptais, ant kurių ilsisi būriai turistų ir skiriami susitikimai.

Pirmas bandymas užmegzti tiesioginę interakciją tarp autorių ir žiūrovų, tiesa, kol kas nepavyko, žvilgsnio skiriamos grupės liko priešingose ekrano pusėse - turiu omenyje "16 Beaver Group" videoperformansą-diskusiją kitą dieną po atidarymo. Turbūt dėl kalbinės hierarchijos arba tiesiog išlaikytos distancijos. Dėmesio, šypsomės, mus fotografuoja turistas, ne dalyvis Jonas Valatkevičius ("Artistalk", rugsėjo 13 d.).

iliustracija
"24/7 visą parą (Wilno-Nueva York)" parodoje
O. Posaškovos nuotr.

Tikra sėkmė, kad pradinis projekto taškas - "parodyti šiuolaikinę Niujorko meno sceną" - evoliucionavo į fluidišką miesto, kaip tinklo, paveikslą, psichogeografinį tyrimą ar mentalinį miesto žymėjimą apskritai, palikdamas minimalius pėdsakus, kad buvo ketinta artikuliuoti apibrėžtą, baigtinę meninę Niujorko tapatybę. Suprantu parodos laikraštyje "24/7" spausdinamame Kate Armstrong tekste trykštantį džiaugsmą dėl projekto analogijų su ankstyvaisiais situacionistiniais eksperimentais (kai Paryžiuje žmonės orientavosi pagal Londono žemėlapį) ar vėlesnėmis idėjos replikomis (kai Utrechte "Social Fiction" grupė naudojosi Romos žemėlapiu ir panašiai). Taip, visi analogiški atvejai skatina radikaliai "keisti ir atnaujinti viešųjų erdvių suvokimą". Bet neįmanoma nepastebėti ir skirtumų - pokalbio partnerių, žaidimo dalyvių santykių principo. Kate Armstrong minėtais atvejais partnerystė yra lygiavertė, o "24/7" projektas, nepatogu sakyti, neišvengia subordinacijos. (Galima geranoriškai prisiminti amžiaus pradžios istoriją ar legendinę tarybiniais metais vykusią parodą "Maskva-Paryžius" - netikiu, kad kuratoriai vylėsi išvengti šios analogijos). Savanoriškos subordinacijos momentas tinklinės komunikacijos, dreifavimo veiksmui suteikia specifinį sinkopinį ritmą - kirčio nesutapimą, skiemens išnykimą žodžio viduje arba atskirus garso fragmentus ištrinantį aidą. Tokie tinklo funkcionavimo netikslumai - natūralūs pasirinktos atviros, ekspansyvios, itin ambicingos institucinės politikos palydovai.

Mažiau patrauklios tos projekto pristatymo vietos, kuriose partnerio pranašumas atakuojamas naudojant visiškai ne tinklinio "draivo", o nelabai kokias reprezentacines figūras. "NYC šiuo metu tikrai nėra pati įdomiausia meno scena, bet susitikimo taškas - centrinis"; "pripažįstama NYC meno scenos krizė, ypač galerinio. Tūkstančiuose Chelsea kvadratinių metrų - 95% spalvotas šūdas. Alternatyvi scena - Williamsburg ir Brooklyn galerijos - tas pats, tik pigiau, žinoma, sumaniai naviguojant galima rasti tai, kas įdomu." (Raimundas Malašauskas). Žodis "krizė" maloniai glosto ausį ir kitus receptorius...

Labai šviežias, realus kūrinijos vaizdas - tikra atgaiva po megaparodinių mankštų. Trūksta energijos uždavinėti klausimus ar atsakinėti į užduotuosius. Raimundas numetė sakralią frazę "Menas padaro gyvenimą geresniu už meną" (Robert Filiou, prancūzų fliuksistas). O po to paklausė: "Ką daryti?" ("Artistalk", rugsėjo 13 d., ŠMC). 1862-1864 m. Petropavlovsko tvirtovėje kalinamas Nikolajus Gavrilovičius Černyševskis parašė novelę "Ką daryti". Joje vaizduojama XIX a. 6-ojo dešimtmečio Rusija, nagrinėjama socialinė ir politinė emancipacija, ypač moterų, svajojama apie ateities visuomenę be skurdo ir priespaudos, kur dominuos visiška moters laisvė, išnyks valdžia, o kiekvienas gyvens taip, kaip jam norisi. Būtent ši novelė 1902-aisiais įkvėpė Leniną parašyti garsų veikalą tuo pačiu pavadinimu apie naują politikos principą, pagrįstą ne valstybės valdžia, o revoliucine savimone. Ką daryti? Sulyginti vyrų ir moterų teises. Skleisti nepakantumą J.W. Bushui ir karui Irake. Pastatyti Nacionalinę galeriją. Galima numesti rožę nuo Bruklino tilto šaukiant: "New York, me too, I exist, I love you!". Ir nešaukti taip garsiai, kai per televizorių rodo krepšinį.

Pusvalandį gulėjau ant sofos klausydama Mileso Daviso.