Išėjo... Neatsisveikino

Rugsėjo 14 dieną po sunkios ligos mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Algimantas Zigmantavičius. Nesulaukęs nė 60-ties. Atidavęs mūsų teatrui beveik keturis dešimtmečius - pirmasis vaidmuo suvaidintas dar 1965-aisiais, kai Algimantas buvo tuometinės Valstybinės konservatorijos studentas. "Oficialiu" mūsų teatro artistu Algimantas tapo 1966-aisiais. Statistika tvirtina, kad per tą laiką Algimantas Zigmantavičius suvaidino daugiau nei šimtą vaidmenų Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje, filmavosi kino ir televizijos filmuose.

Ne, jis nebuvo nei teatro, nei kino "žvaigždė". Algimantas Zigmantavičius buvo teatro RITERIS arba GVARDIETIS. Jis vaidino tai ir tada, kas ir kada buvo reikalinga teatrui. Jo asmens byloje - ne viena padėka "už parodytą gerą valią ir išradingumą gelbstint spektaklį". Algimantas vaidino pas bene visus režisierius, dirbusius mūsų teatre - pas H. Vancevičių ir V. Čibirą, A. Lapėną ir I. Bučienę, K. Kymantaitę ir S. Nosevičiūtę, R. Tuminą ir J. Vaitkų. Jis buvo visiems reikalingas, nes režisieriai žinojo - A. Zigmantavičius yra patikimas, garbingas ir gabus profesionalas. Kad A. Zigmantavičius bus įdomus klasikoje ir šiuolaikinėje pjesėje, tragedijoje ir komedijoje, melodramoje ir vaikiškame spektaklyje. Algimantas vaidino ir W. Shakespeare’o "Ričarde III" ir B. Dauguviečio "Žaldokynėje", A. Liobytės "Meškos trobelėje" (pirmasis vaidmuo!) ir A. Čechovo "Ivanove". Galima vardyti daugybę "nesusistyguojančių" spektaklių - juk tarp šekspyriškojo Brekenberio ir "Žaldokynės" Rūtos, tarp Aludario ir A. Liobytės pasakos, ir Šabelskio iš "Ivanovo", kaip sakoma, didžiulė distancija. Tokių "distancijų" Algimanto Zigmantavičiaus kūryboje - dešimtys. Ir jis jas įveikdavo. Nes buvo profesionalus, pareigingas, doras ir nuoširdus. Algimantui išėjus Anapilin, teatre radosi didelė smegduobė. Juk niekas kitas TAIP nesuvaidins nei Šabelskio, nei Rūtos, nei Padavėjo J. Meko ir J. Vaitkaus "Pačioje pradžios pradžioje". Nesuvaidins ir tų vaidmenų, kuriuos ketino suvaidinti dar šį sezoną.

Išėjo neatsisveikinęs. Skaudu visiems mūsų teatro žmonėms. Nes buvo mylimas - už aktorystę, riteriškumą, ištikimybę, padorumą. Ir optimizmą. Gal dėl to optimizmo ir neatsisveikino. Tikėjo ateitim. Ir mes tikėjome.

Deja... Skaudu...

Lietuvos nacionalinio dramos teatro žmonės