Kinas

Patriotų žaidimai

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Skiedra"

Fantasmagoriškos tautinės šventės, kuriomis buvo pažymėta Lietuvos krepšininkų pergalė Europos čempionate, atskleidė milžinišką tautos nevisavertiškumo kompleksą. Rėkiantys "Mes nugalėjome!" jaunuoliai su pergale neturi nieko bendra, tačiau psichoanalitikas, ko gero, galėtų pasakyti labai daug apie jų sąmonėje įvykusią transakciją. Visai nekeista, kad tautos euforija suskubo pasinaudoti politikai (atsiliko tik broliškame Kaukaze viešėjęs Prezidentas), provincijos savivaldos veikėjai ir alaus gamintojai. Keisčiau, kad prie jų prisijungė vienuolis pranciškonas ir net intelektualai. Dar keisčiau, kad tautos didvyriu paskelbiamas ir prievartautojas, kuriam padorus žmogus neturėtų paduoti rankos. Tačiau infantiliška euforija ir noras, kad po pergalės krepšinio čempionate prieš mus atsiklauptų visa Europa, sportui abejingesniam žmogui (prie tokių priskirčiau ir save) daro baisų įspūdį.

Panašų padarė ir LNK "Žinių" reportažas iš Stokholmo viešbučio, nufilmuotas iškart po iškilmingos medalių teikimo ceremonijos. Žurnalistai braunasi į krepšininkų kambarius, šie atidaro duris, dažniausiai pusnuogiai ir gerokai apspangę, tuos vaizdus reportažo pabaigoje lydi Lietuvos himno garsai. Kam rodyti nuo pergalės ir šampano apgirtusius sportininkus? Kad jie taptų mums dar artimesni?

Niekada nemėgau minios - taip atsiliepia sovietinėje mokykloje diegtas kolektyvizmo principas. Kad ir kokius patriotinius šūkius ji skanduotų, bijau, kad tuoj pat iš jos išnirs Stalinas arba Hitleris. Nenugalėjau šitos baimės ir žiūrėdamas krepšininkų sutiktuves Kaune ar Vilniuje. Masė visada liks masė. Juk jai svarbu visai ne sportas. Tai mes su jumis puikiai suprantame.

Sekmadienį prancūzų TV5 rodė dokumentinį daugiaserijinį filmą apie komunizmą. (Beje, diktoriaus tekstą skaito Patrice’as Chereau). Netikėti buvo propagandinio filmo apie tai, kaip visa Prancūzija renka dovanas Stalino jubiliejui, fragmentai. Euforija prancūzų veiduose buvo atpažįstama. Vaizdus, kuriuose autobusiukas su užrašu "Vive Stalin" važiuoja net į tolimiausius šalies kampelius, pakiliai komentuoja Paulis Eluard’as. Patriotų žaidimai visur vienodi.

Krepšinio nualintiems žiūrovams televizija siūlo daug gerų ar tiesiog įdomių filmų. Žinoma, šios savaitės kino afišoje svarbiausias yra Franciso Fordo Coppolos 1972 m. sukurtas "Krikštatėvis" (LTV, 21 d. 21 val.), kuris užima garbingas vietas visų laikų ir tautų geriausių filmų sąrašuose. Šis filmas - šių dienų epas, didingos operos stiliumi pasakojantis Amerikos italų mafijos istoriją. Jis kupinas žiaurumo ir jausmų, kraujo, meilės ir prievartos. Amerikiečių istorikai yra priekaištavę režisieriui, kad filmas įtvirtina, dar labiau sutvirtina mafijos mitą. Tačiau juostą galima analizuoti įvairiais požiūriais. Nepaisant nieko, atmintyje pirmiausia iškils Marlono Brando suvaidintas Donas Korleonė. Tobulesnio vaidmens kine aš nežinau.

Korupcijos bylose paskendusioje šalyje šis filmas turėtų būti labai aktualus. Todėl, matyt, neatsitiktinai prisiminiau amerikiečių kritiko Isidore’o Silverio (jis yra ideologinės filmo analizės atstovas) recenzijoje nuskambėjusį klausimą, kodėl filmas toks populiarus: "Ar mes patys nesijaučiame esą teisę niekinančios bendruomenės nariais, ikišiuolaikinės ir ikipramoninės visuomenės bendruomene?"

Į mitus atsiremia ir brolių Coenų 2000 m. filmas "O, broli, kur tu?" (TV3, 24 d. 23 val.). Coenai sąmojingai perkelia "Odisėjos" motyvus į Didžiosios depresijos kamuojamų JAV Pietus. Pagrindinis filmo herojus Ulisas (George Clooney) kartu su draugais pabėga iš kalėjimo, kad surastų po banko apiplėšimo paslėptus pinigus. Todėl jie ir keliauja po Pietus, sutikdami dar Homero aprašytus herojus. Aišku, šie dėvi 4-ojo dešimtmečio drabužius, dievina radiją ir populiarias daineles. Neutriruodami archetipinių motyvų ir nesigrožėdami savimi, Coenai sukuria įvairiausių aliuzijų ir humoro kupiną nepakartojamą filmo atmosferą. Aišku, jie neapsieina ir be postmodernistiško žaidimo Holivudo stiliais. 4-ojo dešimtmečio amerikiečių kino stilizacija čia itin subtili ir, manau, suprantama net tiems, kurie nematė kad ir "Rūstybės kekių".

Kitą retą filmą tą patį vakarą (24 d. 22 val.)b> parodys LTV. Tai Bertrand’o Tavernier "Tėtušio nostalgija" (1990). Filmo herojė paryžietė scenaristė Karolina po skyrybų važiuoja į kaimą, pas savo ką tik sunkią operaciją pakėlusį tėvą. Jis - anglas ir visada mėgavosi gyvenimu, tad duktė pasiryžusi nedrausti jam nieko, net alkoholio. Prancūzai - subtilių šeimyninių dramų specialistai, tačiau ši vis dėlto ypatinga. Gal todėl, kad virš jos sklando melancholija, kad ir kūrėjams, ir personažams negėda būti šiek tiek sentimentaliems, kad Tavernier niekad neužmiršta esąs prisiekęs sinefilas. Ir žinoma, dėl puikių aktorių: Jane Birkin, Odette Laure ir Dirkas Bogardas ("Mirtis Venecijoje").

"Snobo nakčiai" (25 d. 22.35) LNK gana tiksliai parinko Tomo Tykwerio filmą "Dangus" (2002). Jo scenarijus buvo paskutinis, kurį prieš mirtį dar suskubo kartu su Krzysztofu Piesiewicziumi užbaigti Krszysztofas Kieślowskis. Siužetas paprastas: Italijoje gyvenanti anglė Filipa (Cate Blanchett) nusprendžia nubausti narkotikų platintoją, kurį ji kaltina dėl savo vyro mirties. Ji padeda bombą jo kabinete, tačiau nukenčia visai nekalti žmonės. Filipą įsimyli jos tardytojo vertėjas Filipas. Jis organizuoja pabėgimą, tačiau vaikino tėvas išduoda įsimylėjelius. Už paprasto siužeto slypi Kieślowskiui būdingos atsakomybės, kaltės, lemtingų sutapimų temos. Tykweris scenarijaus ėmėsi su abejonių nekeliančiu pietetu. Galima įsivaizduoti, kokį filmą būtų sukūręs Kieślowskis, taip pat įsimylėjęs Toskaną, tačiau Tykweris liko tik imitatorius. Ypač jam nesiseka sukurti ypatingos Kieślowskio filmų metafizikos, nors, regis, jis tiksliai seka didžiojo režisieriaus (kurio kūrybos motyvus panaudojo savo ankstesniuose filmuose) pėdomis. Stinga labai nedaug… Bet tas labai nedaug ir yra režisūros paslaptis.

Noriu atkreipti Jūsų dėmesį į kadaise populiarų filmą - Franklino J. Scheffnerio 1973 m. "Drugelį" (TV4, 24 d. 21.15). Sukurtas Henri Charriere’o autobiografinio romano pagrindu, jis pasakoja apie du kalinius, nutremtus į Velnio salą. Vienas jų - Drugeliu pramintas Anri (Steve McQueene) - visąlaik stengiasi išsiveržti laisvėn, jo draugas (Dustin Hoffman) pamažu susitaiko su padėtimi. Išduotas, nusiųstas dar toliau - į prancūzų Gvinėją, Anri pasirodo filmo pabaigoje pražilęs, bet ištikimas laisvės troškimui. Filmo režisieriaus pavardės anais laikais nebuvo galima minėti, mat jis 1971 m. buvo sukūręs juostą apie paskutinįjį rusų carą "Nikolajus ir Aleksandra". Pastaruosius herojus pamatysime kitame filme - 1996 m. Uli Edelio "Rasputine" (Tango TV, 25 d. 22 val.). Kritikai ypač gyrė pagrindinius vaidmenis kūrusius Alaną Rickmaną, Gretą Scacchi ir Ianą McKelleną. Tai nestebina, nes režisierius išgarsėjo pirmiausia erotinėmis juostomis ir jam labiau pavyko Rasputino orgijos.

Kino teatruose dar teberodomas Philipo Noyce’o "Tylusis amerikietis", o du ankstesnius režisieriaus kūrinius šį savaitgalį galima pamatyti per LNK ir LTV. LTV (20 d. 21 val.) parodys 1992 m. režisieriaus pagal Tomo Clansy romaną sukurtus "Patriotų žaidimus". Harrisonas Fordas čia vaidina CŽV analitiką, žmogų, kurio kabinetinio mokslininko išorė slepia sumanų kovotoją prieš teroristus. Ko gero, dabar apie teroristus mes žinome daugiau už filmo herojų, tačiau kito Noyce’o filmo - 1993 m. sukurtos juostos "Skiedra" (LNK, 19 d. 22.30) tema - neišsemiama. Filmo herojė (Sharon Stone), nusprendusi užbaigti nelabai sėkmingą šeimyninį gyvenimą, pakeičia ir aplinką. Ji persikelia į naują butą Manheteno daugiaaukštyje. Čia vyksta keisti dalykai. Juos visus stebi vujeristas (William Baldwin), kuriam neabejinga Stone herojė… Filmas sukurtas pagal garsiojo Ira Levino ("Rozmari kūdikis") romaną, todėl galima laukti ir provokacijos. Išvadas kiekvienas pasidarys pats, tačiau aš, būdamas viso labo tik televizijos ir kino vujeristas, žinau, kaip saldu, panirus į tamsą ir kino projektoriaus spindulį, stebėti svetimus gyvenimus.

Jūsų - Jonas Ūbis