Šechina

Vladimiras Tarasovas. "Šechina". Instaliacijos fragmentas

Vladimiras Tarasovas - garsus džiazo muzikantas, nuo 1991 m. kuria ir vizualųjį meną. Tačiau netgi šiuose darbuose muzika nelieka nuošalyje - daugelis jo kūrinių įvardijami kaip garso instaliacijos. Muzikinė patirtis perkeliama į vaizduojamojo meno kūrinius: įvairiaspalviai garsai sukuria erdvę, kurioje tarpsta žvilgsniu apčiuopiamos darbo dalys.

Lietuvos aido galerijoje rodoma naujoji menininko instaliacija "Šechina" yra skirta Vilniaus sinagogos 100-osioms metinėms. Vaizdas ir garsas susilieja į viena. Maldininkams skirtus suolus primenantys rėmai, ant jų tvarkingai išdėliotos maldai atverstos knygos, tarsi iš tamsos išnyrančios blankiame apšvietime, rodos, iš niekur atplevenantis vėjas sklaido atverstų knygų lapus, kurių šnaresys įsiskverbia tarp nematomų maldininkų giedamų žodžių ir pasilieka tarp jų. "Instaliacijos idėja - dieviškumo švytėjimas. Senovinė žydų legenda byloja, esą Dievas davęs žmogui savo šviesą. Šechina - Dievo atspindys žmoguje, jo sielos švytėjimas. Tora - spindulys, per ją šviesa ateina. Šechina judaizmo mitologijoje - vienas iš Dievo vardų, reiškiantis transcendentinį ir visur esantį Jo buvimą pasaulyje." Pasirenkant amžinąsias, su dvasinėmis vertybėmis susijusias temas, nesiekiama jose atrasti ką nors nauja - esmė visuomet lieka ta pati. Taip ir šioje instaliacijoje galioja visai kiti vertinimo kriterijai, nereikalaujantys joje įžvelgti daugelio kitaprasmių dalykų, o vien tik tuos, kurie tiesiogiai susiję su pasirinkta tema.

Žinoma, gali kilti tam tikrų suvokimo problemų - čia pat gyvuojanti, tačiau iš esmės nepažįstama religija, galbūt nesuprantamos apeigos, nežinoma kalba. Tačiau net ir nesuprantant žodžių, jie pasiekia juos girdinčiojo sąmonę. Giedančiojo balso ištartos frazės tampa muzikos garsais - universalia kalba, suprantama ne vien tik tam tikros religijos išpažinėjui. Šiuo aspektu V. Tarasovo kūrinys primena 2001 m. Venecijos bienalėje Rusijos paviljone bei 2002 m. Vilniaus ŠMC parodoje "Maskvos laikas" rodytą Sergejaus Šutovo instaliaciją "Abakas", sudarytą iš keturiasdešimties eilėmis klupinčių ir besilankstančių žmogaus ūgio manekenų, aprengtų juodais apsiaustais su gobtuvais, uždengiančiais veidus. Instaliaciją lydintis garso takelis - įvairios frazės. Sunku tai pavadinti malda - šamanų vapesiai ir Naujosios Gvinėjos papuasų dainų fragmentai. Galima sakyti, kad kiekvienas kalbėjo skirtinga kalba. Nustatytas garso lygis buvo labai žemas, todėl lankytojas, stovėdamas šalia vienos iš figūrų, galėjo identifikuoti tiktai du balsus. Paklaustas, ką norėjo pasakyti šiuo darbu, S. Šutovas atsakė: "Bienalėje vienas latvis pasiskundė: "Tu pavogei šį darbą pas kiekvieną trečiąjį iš čia esančių dailininkų". Turbūt jis turėjo galvoje, kad aš kalbu visiems suprantama šneka, stengiuosi pažymėti tai, kas gali visus suvienyti." Su tikėjimu susijusiose temose gan sunku rasti originalių aspektų ir jų sprendimų - religija iš tiesų yra labai universalus dalykas, nepriklausomai nuo tam tikrų skirtumų, artimas visiems - netgi tiems, kurie jo visiškai atsisakė. V. Tarasovas pasitelkia vienakalbes apeigas, ir nors kai kuriems, atėjusiems pažiūrėti kūrinio, jos gali būti svetimos, tačiau jų idėją suvokia visi.

Vladimiras Tarasovas. "Šechina". Instaliacijos fragmentas S. Jakubausko nuotraukos

Vaizdo ir garso santykis padeda sukurti tam tikrą kūrinio suvokimo erdvę ir yra vienas svarbiausių V. Tarasovo kūrybos aspektų. Jo instaliacijos pačios kuria savo būties muziką: vėjas, sklaidantis knygų lapus "Šechinoje" ar priverčiantis skambėti vamzdžius, įrengtus Šv. Kazimiero bažnyčios bokštuose ("Varpeliai šv. Kazimierui", 1997), krentančio vandens garsai, sukuriantys nepaprastai kontempliatyvią atmosferą. "Šechinoj" žiūrovas girdi tylius garsus, mato persiverčiančių lapų šešėlius, suteikiančius jiems permainingą formą. Popierius ir vėjas - du vienas kitą papildantys elementai - kuria kintančius garsinius ir vaizdinius derinius (menininkas juos panaudojo ir ankstesniuose darbuose, pvz., "Noktiurnas popieriui", 1998), savitai atsiskleidžiančius transcendentinėje šviesoje.

V. Tarasovas dalyvauja ir grupinėse parodose - sukūrė nemažai darbų su Ilja Kabakovu: padėjo kūriniams įgauti skambesį. Vienas iš geriausiai žinomų jų bendrų projektų - Rusijos "Raudonasis paviljonas" 1993-ųjų Venecijos bienalėje.