Už vaikus

„Visi nepastebėti vaikai“

Dvi šio savaitgalio premjeros – UNICEF iniciatyva sukurtas novelių filmas „Visi nepastebėti vaikai“ ir Andrew Daviso „Gelbėtojas“ – skatina kilnumą. AXX filmų gėrio tema premjerai atliktas „TELE2“ sociologinis tyrimas „Kaip lietuviai supranta gėrį?“ teigia, kad „Lietuvos gyventojai gėrį dažniausiai supranta kaip pagalbą kitiems, komfortą arba šeimą“. Todėl naujieji savaitgalio filmai turėtų būti artimi tautiečiams, nes jie skatina būtinybę padėti kitiems, nelikti abejingiems blogio akivaizdoje. „Visi nepastebėti vaikai“ suteikia galimybę padėti ne tik žodžiais, bet ir darbais, nes kiekvienas nusipirkęs šio filmo bilietą žiūrovas padės paskiepyti konkretų Afganistano vaiką. Jau vien dėl to filmą verta pasižiūrėti, net ir tiems, kurie nelaukia iš jo jokių meninių atradimų, nors pastaruosius lyg ir žada noveles kūrusių režisierių pavardės.

Pernai Venecijos festivalyje iškilmingai pristatyto filmo „Visi nepastebėti vaikai“ („All the Invisible Children“, Prancūzija, Italija, 2005) titruose – pasaulinės garsenybės Spike’as Lee, Mehdi Charefas, Emiras Kusturica, Ridley Scottas, Johnas Woo ir ne tokie garsūs kūrėjai Katia Lund, Stefano Veneruso ir Jordan Scott. Kiekviena maždaug dvidešimt minučių trunkanti novelė – tarsi bakstelėjimas pirštu į atvirą žaizdą. Mehdi Charefo novelė „Tanza“ pasakoja apie nesibaigiančiuose Afrikos pilietiniuose karuose kariaujančius vaikus, kurie ne mokosi mokykloje, o šaudo, sprogdina, rengia pasalas, žudo. Emiro Kusturicos novelė „Liūdnasis čigoniukas“ ironiškai rodo mažųjų nusikaltėlių kolonijos auklėtinių pastangas pasitaisyti, gyventi dorą gyvenimą. Spike’as Lee kaip visada temperamentingai ir polemiškai rodo juodaodės AIDS sergančios paauglės susidūrimus su žiauriais ir negailestingais bendraamžiais. Novelės „Jėzaus vaikai Amerikoje“ herojė jau gimė užkrėsta, bet kas dėl to kaltas? Ar tik bevaliai narkomanai tėvai? Lee bando atsakyti į klausimą, kaip mergaitei gyventi toliau, ir atveda ją pas likimo draugus. Tačiau dažniausiai filme situacija yra tik konstatuojama: brazilė Katia Lund dokumentiškai nufilmuotoje novelėje „Bilu ir Žoao“ rodo vieną dviejų San Paulo favelų vaikų gyvenimo dieną ieškant atliekų (metalo, makulatūros, stiklo…), kurias galima parduoti ir už tai nusipirkti maisto. Be abejo, tokių siužetų kine gausu nuo pat italų neorealizmo laikų. Anuos nelaimingus vaikus dar buvo galima pateisinti ką tik per Europą nuūžusiu karu, dabar purve ir skurde augantys vaikai turėtų būti visuomenės gėda. Į ją taip pat apeliuoja filmo kūrėjai, ir tas apeliavimas dažnai net išvengia didaktiškumo.

Karą prisimena ir filmo „Džonatanas“ kūrėjai Ridley Scottas ir Jordan Scott: filmo herojus – „karštų taškų“ fotografas (David Thewlis) tarsi sugrįžta į savo vaikystę ir kartu su draugais atsiduria kariaujančiuose Balkanuose. Beje, tai bene manieringiausia filmo novelė, nes fantazijos ir realybės sudūrimas filme nuskamba pretenzingai ir neįtikinamai. Stefano Veneruso novelės „Čiro“ herojus paauglys Čiro pats tarsi atėjo iš Neapolio griuvėsius kadaise apdainavusio neorealistinio kino. Čiro yra vagis, jo motina – emigrantė. Čiro ir jo draugai pirmąsias gyvenimo pamokas gauna gatvėse, juos išnaudoja ciniški nusikaltėliai. Senąjį italų kiną primenąs finalas – elegiškai besisukanti karuselė – bene ryškiausiai atskleidžia visame filme nuolat skambantį prarastos vaikystės motyvą.

Turbūt optimistiškiausia yra garsiojo Johno Woo („Dviveidis“) novelė „Song Song ir mažoji Kat“, kurios herojė atranda laimingą vaikystę vaikų namuose. Režisierius sugretina dvi mažas mergaites – visko pertekusią, tačiau tėvų meilės besiilginčią naujosios Kinijos turtuolę ir pamestinukę, kurią augina ją radęs benamis. Po jo mirties mergaitė patenka vergijon pas gėlių pardavėją, kuris išnaudoja benamius vaikus. Mergaitės susitiks tik kartą. Tada turtuolę išgelbės benamės padovanota gėlė – Woo lieka ištikimas likimo ir daiktų simboliams. Woo novelė gali nustebinti savotišku kičo triumfu: tai filmas-plakatas, todėl jis ir sukurtas remiantis tradicinių propagandinių kinų plakatų, kuriuose dominuoja ryškios spalvos, stiliumi.

Be abejo, filmų kūrėjams galima būtų pareikšti daug pretenzijų ir dėl schematiškumo, ir dėl tendencingumo, ir dėl, švelniai tariant, palengvinto požiūrio. Vienas pateisinimas akivaizdus – jie kūrė socialiai angažuotą kiną, kuriame svarbiau tai, kas pasakyta, o ne tai, kaip pasakyta. Kita vertus, tai akivaizdžiai šeimyninis kinas. Kusturica leido scenarijų parašyti sūnui, Scottas dukrai padėjo režisuoti, Lee filme vaidina jo vaikai, „Čiko“ autorius yra garsaus italų režisieriaus Massimo Troisi sūnėnas… Vadinasi, filmo edukacinis poveikis taip pat svarus.

„Visų nepastebėtų vaikų“ rodymą Lietuvoje inicijavę platintojai taip ir neatsakė į mano klausimą raštu, kodėl prie dviejų valandų filmo pridurta Tomo Donelos novelė „Berniukas ir jūra“. Su filmo tema ji neturi nieko bendra – tai greičiau į filosofiją linkstantis kino etiudas apie gyvenimą ir mirtį, kurios veiksmas tradiciškai lietuvių kinui nukeltas į pajūrį. Tiesa, vieną bendrybę aptikau – pagrindinį vaidmenį šioje novelėje sukūrė režisieriaus sūnus. Deja, šįkart toks temos ir stiliaus disonansas – ne lietuviško filmo naudai.

Andrew Daviso filmas „Gelbėtojas“ („The Guardian“, JAV, 2006) taip pat kupinas kilnių tikslų. Tai pasakojimas apie pakrančių apsaugos gelbėtoją Beną (Kevin Costner), kuris prie Aliaskos krantų gelbsti jūroje į nelaimę patekusius žmones. Kartą to nesugebėjęs padaryti, herojus išgyvena dvasinę traumą. Išsiskyręs su žmona, kuri nusprendė gelbėti save, Benas pasitraukia į mokyklą. Čia rengiami būsimieji gelbėtojai. Benas – idealus mokytojas, nes jo patirtis milžiniška. Tačiau ir pedagogo Beno laukia dar vienas išbandymas – sudėtingi santykiai su gabiausiu mokiniu Džeku (Ashton Kutcher), kuris, regis, siekia to paties, ko kadaise siekė Benas.

Filme skamba kelios temos – pasiaukojimo ribų (ką galima aukoti dėl kitų, profesijos ir pan.), mokytojo ir mokinio, didvyriškumo. Davisas nesistengia būti originalus ir pasirenka stilių, artimą kadaise Rusijoje kultivuotam socrealistiniam. Ekrane nuolat vyksta gero ir geresnio kova, kuri, kaip ir dera filmui apie didvyrius, baigsis tragiškai. Kad tas nepaliaujamai ledinių bangų, kasdienio didvyriškumo aktų, pasiaukojimo ir sąžinės priekaištų beveik kiekviename kadre skatinamas tragizmas visiškai nesukelia katarsio, iš dalies kalti scenaristai, vietoj vienos parodę kelias pabaigas, kurios, matyt, ir turėjo užgožti neįdomius ir gana prastai suvaidintus pagrindinius personažus.

Kad ir kaip būtų, „Gelbėtojas“ dar kartą įrodė, kad socrealizmas nesunaikinamas, nes jo pagrindas – vaizduoti realybę tokią, kokia ji turi būti, o ne tokią, kokia ji yra. Socrealizmas, kad ir kaip jį vadintume: popsu, liaudies ar virtualiuoju menu, yra amžinas ir universalus. Jis klesti abipus Beringo sąsiaurio, ir prie Čiukotkos, ir prie Aliaskos krantų, nes guodžia ir sako, kad esame geresni, kilnesni, gražesni. Visada kupini gėrio.

Tačiau apie šį savaitgalį finišavusį AXX „Gėrį“ rašysiu kitą savaitę, nes išankstinėje peržiūroje taip ir nesulaukiau žadėto Algio Greitai kino debiuto. Jo filmas – naujojo AXX razina. Palauksim razinos.