Kasdien po legendą

„Tabu“

Žmonėms dažniau nepavyksta, nei pavyksta; daugiau yra negražių, nei gražių; daugiau kvailų, nei gudrių ir viską numatančių; daugiau pasitaiko impulsyvių akimirkos padiktuotų veiksmų, nei logiškai apmąstytų. Milošas Formanas filme „Blondinės meilė“ (LRT, 11 d. 23.10) apie tai įžūliai primena. Tačiau jis tai daro linksmai, todėl visai nepyksti už dar kartą sugriautas iliuzijas. 1965 m. sukurta „Blondinės meilė“ rodyta visame pasaulyje ir net sukėlė tėvynainių pasipiktinimą drąsiomis erotinėmis scenomis. Praėjo nemažai laiko, bet filmas visai nedvelkia „tėtušių kinu“, gal todėl, kad perteikia natūralaus gyvenimo tėkmę ir kalba apie rimtus dalykus.

Filmas nukelia į 7-ojo dešimtmečio Čekoslovakijos provinciją. Negraži blondinė Andula (Hana Brejchova) neturi jokių perspektyvų: miestelyje vienas vaikinas tenka šešiolikai merginų. Tiesa, siekiąs demografinę situaciją sušvelninti fabriko meistras susitarė, kad į miestą atvyks kareivių, bet kažkodėl atsiunčiami rezervistai, kuriems net nepritaikysi patarlės apie žvirblį saujoje. Tačiau susipažinimo su pilvotais kareiviais vakarėlyje Andula pastebi jauną muzikantą iš Prahos. Žinoma, Milda nepraleis progos pergulėti su Andula, bet netrukus jis ims suprasti, kad mergina jam ima patikti. Gal viskas ir būtų susiklostę įmanomai, jei ne netikėtai į veiksmą įsikišę vaikino tėvai…

Filmas paprastas – iš esmės jis susideda iš trijų labai kruopščiai parašytų ir suvaidintų situacijų (rezervistai ieško merginų, Mildos ir Andulos naktis, tėvų vizitas), tačiau palyginti su praėjusią savaitę rodytu Formano filmu „Peteris ir Pavla“ – tai jau didelis žingsnis pirmyn. Vis dar juntama pašaipi skečo dvasia, bet siužete jau atsiranda problemos, o atvira pasakojimo struktūra įgyja apibrėžtas proporcijas, režisieriui geriau sekasi dirbti su neprofesionaliais aktoriais: profesionalai filme tik du – Mildą suvaidinęs Vladimiras Pucholtas ir Vladimiras Menšikas. Išplėtotas ir antimiesčioniškas motyvas, susiejęs jaunuosius Prahos kūrėjus su prancūzų Naująja banga.

Regis, trečiadienį teks dažniau praleisti prie televizoriaus – per LTV2 šią savaitę prasidėjo „Laiko portretai“ (19.45). Juos kuria Lietuvos televizijon sugrįžę patyrę meistrai – Dalia Kutavičienė ir Juozas Javaitis, kuriems kultūra nėra, kaip jau tapo įprasta net LRT, tik gražiai įpakuotas vartojimo ir amžinai žaliuojančio „gyvenimo būdo ir stiliaus“ objektas. Ateinantį trečiadienį (LTV2, 11 d. 19.45) „Laiko portretuose“ laukia susitikimas su kino režisieriais Arūnu Mateliu ir Audriumi Stoniu.

Geriau pasijutau LTV2 programoje pamatęs jau įprastą pirmadienio vakaro filmą – šįkart tai legendinio Nagisos Oshimos provokuojantis ir kartu rafinuotu vizualiu grožiu kerintis „Tabu“ (9 d. 22.10), ir sekmadienio senojo kino kampelį, kuriame šįkart bus parodytas 1942 m. sukurtas Henri Georges’o Clouzot detektyvas „Žmogžudys gyvena 21-ame numeryje“ (LTV, 8 d. 18.15).

Prie svarbiausių savaitės filmų priskirčiau ir geriausio 2004 m. filmo „Oskaru“ apdovanotą Clinto Eastwoodo juostą „Mergina, verta milijono“ (LNK, 7 d. 21.30). Filmas gali nustebinti net didžiausią skeptiką – į aštuntą dešimtį įkopęs Eastwoodas ne tik sukūrė jaudinantį ir kartu geležine kūrėjo disciplina pasižymintį filmą, bet ir suvaidino jame pagrindinį vaidmenį. Iš pradžių atrodo, kad tai bus dar viena amerikietiška triumfo istorija: trisdešimtmetė užsispyrusi padavėja Megė (taip pat „Oskaru“ pelnytai apdovanota Hilary Swank) nori tapti garsia boksininke. Ji siekia, kad ją treniruotų Frenkis – uždaras, pagyvenęs bokso mokyklos savininkas. Frenkis tyli apie dramą, išskyrusią jį su dukterimi, galima tik nujausti, kad įvyko kažkas baisaus. Savotišku ne tik dukters, bet ir apskritai mylimos moters substitutu Frenkiui tampa Megė, tikrai didvyriškomis pastangomis atkreipusi trenerio dėmesį. Jų bendradarbiavimas atneša Megei šlovę, bet tą akimirką, kai tradicinis amerikietiškas filmas baigtųsi, prasideda kitas, žadantis tikrą katarsį. Filme susipynė daug motyvų, bet man svarbiausias pasirodė kaltės atpirkimo, juolab kad Eastwoodas tą atpirkimo ir susitaikymo su savimi istoriją pasakoja nė per plauką nenuslysdamas į pigų sentimentalumą.

Fantasy ir kitokių žiedų valdovų gerbėjams siūlyčiau užmesti akį į savotišką žanro istoriją – 1985 m. Ridley Scotto sukurta „Legenda“ (TV3, 7 d. 11.35), manau, nustebins ne vieną. Dar visai jaunas ir žavus Tomas Cruise’as filme vaidina riterį, susikausiantį su tamsos valdovu, kad išgelbėtų princesę ir pasaulį nuo naujo ledynmečio. Beje, stilinga ir vizualiai turtinga „Legenda“ buvo vienas tų filmų, su kuriais siejama kino postmodernizmo pradžia.

Bus įdomu prisiminti ir vieną ankstyvųjų Kevino Spacey vaidmenų 1991 m. televizijos filme „Darou“ (BTV, 10 d. 20.50). Jis vaidina legendinį amerikiečių advokatą Clarence’ą Darrow, pelniusį „liaudies žmogaus“ („man of the people“) pravardę. Filmo pasakojama istorija prasideda 1894-aisiais, kai advokatas tampa streikuojančių geležinkeliečių atstovu.

Vis dėlto dabar geležinkelis dažniau asocijuojasi su tam tikra prabanga, kai nereikia skubėti. Skubantieji skraido lėktuvais. Manau, jiems bus įdomu užmesti akį į skrydžių kontrolierių gyvenimą brito Mike’o Newello 1999 m. filme „Gyvenimo vingis“ (TV3, 7 d. 23.35). Filmo herojai dirba Niujorko skrydžių kontrolės centre. Patyręs ir temperamentingas Nikas (John Cusack) susiduria su iš pietvakarių atvykusiu ir didžiojo iššūkio pasigedusiu ramiu Raselu (Billy Bob Thornton). Netrukus darbas tampa nesibaigiančiomis Niko ir Raselo „lenktynėmis“, kuris iš jų geresnis. Į konkurencinę kovą įtraukiamos ir žmonos – smarkiai išgerianti Merė (Angelina Jolie) ir Konė (Cate Blanchett).

Bijau, kad nesulauksiu dar vieno TV3 filmo – Jonathano Demme 2002 m. trilerio „Tiesa apie Čarlį“ (TV3, 8 d. 0.20). Paguodžia tik tai, kad TV3 tą patį filmą kartais parodo ir penkis kartus. Šis įdomus tuo, kad yra klasikinės taip pat ne kartą mūsų televizijų rodytos Stanley Doneno „Šarados“ su Audrey Hepbur ir Cary Grantu perdirbinys. Filmo herojei Reginai (gražioji Thandie Newton) kyla abejonių dėl jos santuokos su meno dirbinių pirkliu Čarliu (Stephen Dillane). Ji nusprendžia paatostogauti atskirai ir sutinka žavų amerikietį Džošuą (Mark Wahlberg). Grįžusi į Paryžių, Regina sužino, kad jos vyras nužudytas, bet gal net labiau ją nustebina slaptoji jo gyvenimo dalis – daugybė pasų ir dingę šeši milijonai dolerių. Reginą supantis chaosas nuolat didėja, o Paryžiuje pasirodo Robertas… Filmas kurtas Paryžiuje, todėl, manau, nė vienas jo gerbėjas neatsisakys užmesti akį į nuostabų miestą, kurio gatvėse net filmo herojai sutinka tikras legendas – Charles’į Aznavourą, Anną Kariną, Agnes Varda.

Jūsų – Jonas Ūbis