Paroda – nuotykis su galimu tęsiniu

Smalsumas nėra jau tokia neabejotinai puiki savybė, kaip nuolat girdime. Jis neretai vargina, įpainioja smalsųjį į įvairias nesmagias situacijas, kuo stipresnis, tuo lengviau manipuliuoja laiku, sveikata ir protingo gyvenimo vizijomis. Ir vis dėlto krykštaujame jam prabudus, nes neretai įpučia nuotykius, vykstančius galvoje ar realybėje, o nuotykiai... Nuotykiai spalvina gyvenimą ir sukuria progų juo džiaugtis. Žinoma, nuotykiai gali būti patys įvairiausi. Meno kūrinių patyrimai – vieni iš jų. Būna jie ryškesni ir blankesni, nutinka ir taip, kad būdamas pačiame intrigos centre joje dėl vienų ar kitų priežasčių nesudalyvauji... Spėju, kad galerijoje „Vartai“ vykstanti šiuolaikinių Portugalijos menininkų paroda yra būtent toks nuotykis, kuris neįsijungus smalsumui gali likti neišgyventas. O būtų gaila, nes paroda patraukli bent keliais aspektais.

Paroda įdomi tuo, kad visi eksponatai – vieno privataus asmens nuosavybė. Kolekcionierius portugalas António Gomes de Pinho: besišypsantis, kalbus teisininkas iš Portugalijos, jau beveik trisdešimt metų besidomintis ir perkantis šiuolaikinį meną. Patinka jam domėtis menu, ieškoti ir atrasti; smagu bendrauti su menininkais ir kritikais, didžiuotis sukaupta didžiule ir solidžia kolekcija. Bendravimas su meno kūriniais moko jį pažvelgti į pasaulį iš kiek kitos perspektyvos, parodo naujus galimus kelius... Jis yra vienas iš tų kelių kolekcionierių, kurie, pasak Serralves šiuolaikinio meno centro direktoriaus Joćo Fernandes, nemažai prisidėjo prie XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje Portugalijoje įvykusio vizualiųjų menų pakilimo, jų integracijos į tarptautinę meno areną.

Parodoje – septyniolikos Portugalijos menininkų kūriniai, atrinkti paties kolekcionieriaus. Praėjus pirmajai nuostabai, kodėl darbų neatrinko profesionalus kuratorius, apsistojau ties mintimi: žmogus, didžiąją dalį gyvenimo investuodamas savo uždirbtus pinigus į meną, greičiausiai apie jį išmano tiek, kad galėtų tinkamai papasakoti apie savo šalies kūrėjus... Be abejo, šioje vietoje labiau norisi galvoti apie Lietuvos situaciją, kur keletas privačių kolekcionierių į šiuolaikinės dailės kūrinius per daug nesidairo. Žinant tai, ši paroda atrodo juo žavesnė: savotiškas potencialių kolekcionierių erzinimas ir švelnus ambicijų kutenimas, rodant, kad ir šiuolaikinis menas gali būti perkamas, renkamas, mylimas, mėgstamas, įdomus...

Tačiau paroda įdomi ne tik kaip reiškinys, kaip nežymus, tačiau gražus mėginimas koreguoti esamą meno rinkos situaciją Lietuvoje. Vertinga ji ir savo turiniu, bet, kaip jau minėjau, norint ją įvertinti, patirti joje bent keletą nuotykių, reikia, kad įsijungtų smalsumas. Nes tik smalsumo vedinas žmogus ims vartyti galerijoje padėtus albumus ir katalogus, užuot aplėkęs visas sales, pasikrovęs naujų įspūdžių ir ėjęs toliau. Taip „tradiciškai“ elgiantis paroda vargu ar pasirodys labai turininga ir įdomi. Paaiškinimas paprastas: septyniolika skirtingų menininkų, keliose salėse pristatomi vienu ar dviem kūriniais, negali atsiskleisti. Juo labiau kad retas kuris žino ir kultūrinį, meninį Portugalijos kontekstą. Todėl visiškai suprantama, kad kūriniai kalba mums svetima kalba, kurios skambesys gali būti malonus arba ne, tačiau prasmė lieka nepasiekiama. Štai čia labai pravers smalsumas, vedantis ekspozicijų salėje sudėtų albumų link. Vieni jų pristato kurį nors vieną iš eksponuojamų menininkų, reikšmingesnių parodų kataloguose puikuojasi Vilniuje pristatomi darbai. Ir ši papildoma informacija yra labai svarbus dėmuo nuotykio patyrimo ir sudalyvavimo jame procese. Garantuoju: pasigilinus į „Vartuose“ šiuo metu pristatomų menininkų kūrybą, Portugalija emociškai priartėja. Priartėja, nušvinta ir kiekvienas iš darbų atskirai, o kartu su jais – ir patys menininkai su stiliumi, pasaulėžiūra, idėjomis... Pavyzdžiui? Pavyzdžiui – grėsmingai kabanti virvutėmis apraišiota iš aliuminio, kartono, stiklo atliekų sukurpta dėžė. Jos autorius Pedro Cabrita Reis yra vienas žymiausių šiuolaikinių Portugalijos menininkų. Tačiau dėžė kaip dėžė – taip, ji šiek tiek grėsminga, šiek tiek vargana, šiek tiek primenanti daugiabučių buitį ir būtį. Tačiau žinojimas, kad šis menininkas jau ne pirmus metus kuria įvairias instaliacijas ir objektus urbanistinėmis temomis, gerokai keičia kūrinio emocinį pajautimą. Žvelgdamas į nesibaigiančias dėžes, dėžutes, statinius, konstrukcijas supranti, kaip skaudžiai visa tai, kas sudaro didmiesčių kasdienybę, kontrastuoja su ramia ir harmoninga gamtos tvarka. Tačiau štai jos, neišvengiamos ir tikros naujosios džiunglės... Beje, ekologija rūpi ne vienam Portugalijos menininkui. Alberto Carneiro – vienas žymiausių Portugalijos ekologijos veikėjų. Jo kūrinių meninė raiška skiriasi (kuria skulptūras, objektus, instaliacijas, piešinius), tačiau dažniausiai tai – emocionalūs ir kiek nostalgiški darbai, kalbantys apie gamtą, joje vykstančius procesus ir žmogaus kūną kaip gamtos dalį. Vilniuje eksponuojamas triptikas (fotografija, piešinys) puikiai atspindi visą šio menininko kūrybą. Labai nustebino pažintis su Julićo Sarmento, trys jo darbai („Untitled n.° 1606“, „Untitled n.° 1607“, „Untitled n.° 1608“, 2001) jau iš pirmo žvilgsnio traukia akį. Tačiau, deja, pažintimi su menininku šio kontakto pavadinti negalima. Viena iš jo skirtybių (ir stiprybių) – mokėjimas elgtis su tekstu ir naratyvu. Neretai jo paveiksluose įsiterpia kelios eilutės teksto. Arba – pavadinimas savo verte tolygus pačiam darbui. Tačiau ir patys kūriniai yra lyg eilėraščiai – kai lyg ir supranti, kas vaizduojama, tačiau pasakojimą esi priverstas papasakoti pats... O vaizduojamos dažniausiai moterys – tiek tapybos darbuose, kuriančiuose piešinio įspūdį, tiek figūrinėse skulptūrose. Moterys (dažnai tik jų kūnai be veidų ar net tik kūnų užuominos), atliekančios vieną ar kitą veiksmą ar tiesiog esančios vienoje ar kitoje aplinkoje. Ir beveik visada, kaip ir Vilnių pasiekusiuose darbuose, aplink objektą ar veiksmą paliekama daug tuščios erdvės – kaip poezijoje, kaip gyvenime...

Taip po truputį atrandant, stebintis, toliausiai nuo Lietuvos esančios Europos Sąjungos valstybės kultūra artėja, skleidžiasi, darosi vis įdomesnė ir artimesnė. Tiesa, šiai pažinčiai reikia laiko ir pastangų, tačiau tarp eksponuojamų septyniolikos menininkų ne vienas yra vertas išsamesnės pažinties – tegul ir pasitelkus meno albumus. Juolab kad iki spalio 21 d. galime susipažinti bent su kiekvieno iš jų kūrybos fragmentais.