Pasaulyje

Daržovės, Shakespeare’as ir žmogiškumas

aną savaitę Londone

Paulina Pukytė

Anglijoje kasmet apdovanojamas vienas sodininkas-daržininkas – už bjauriausią savam darže išaugintą daržovę. Taip tikriausiai pabrėžiama nuostata, kad, girdi, nereikia spręsti apie daržoves iš jų išvaizdos. Ekologiškų maisto produktų požiūriu tai gal ir teisinga – kam mums tie tobulos, genetiškai modifikuotos formos, tačiau beskoniai pomidorai? Tačiau kita vertus, manau, kad atsiranda ne vienas, susiviliojęs laimėtojo garbe ir bandantis visaip tuos savo pomidorus, agurkus ir morkas kankinti, kad išaugtų susisukę, išsikraipę ir negražūs. Kur tuomet žiūri daržovių teisių gynėjai? Tai turėtų būti uždrausta!

Bet ką ten bjauriausios daržovės. Manoma, kad artimiausiomis savaitėmis turėtų išpopuliarėti toks užstalės žaidimas: kas pacituos prasčiausią eilutę iš Shakespeare’o. Tarp literatūros žinovų ir ekspertų egzistuoja nuomonė, kad pasaulinis klasikas beveik kiekvienoje iš savo pjesių-dramų-tragedijų yra parašęs tokių tragiškų (kokybės prasme) sakinių, jog jų ne tik niekas neįstengia suprasti, bet jie netgi pajėgūs sužlugdyti ne vieno pradedančio (ir net jau gerai žinomo) aktoriaus karjerą, jei jam pasitaiko „garbė“ ištarti tas eilutes scenoje. Frankas Kermode’as neseniai parašė knygą apie Shakespeare’o kalbą, kurioje pasakė tai, ką dauguma žiūrovų visada jautė, bet nedrįso pasakyti, nenorėdami pasirodyti neišprusėliais: daug ko iš Shakespeare’o tekstų tiesiog neįmanoma suprasti. Mes Lietuvoje irgi visada manėme, kad tai „senoji anglų kalba“. Pasirodo, daugeliu atvejų tai paprasčiausiai prasta kalba, kurios šiais laikais (Lietuvoje) kalbininkai tiesiog neleistų spausdinti arba vaidinti. (Įdomu, ką ten supranta vertėjai?) Sakoma, kad blogiausia iš bardo dramų šia prasme yra „Makbetas“. Neva ji taip gąsdina aktorius, jog šie daro viską, kad tik nereikėtų joje vaidinti. Drįstama teigti, kad išskyrus Makbeto monologus, ledi Makbet apmąstymus ir dar šiek tiek pusgirtės prozos, visa likusi drama yra tikras šlamštas.

Manoma, kad tokių „duobių“ priežastimi buvo W. Shakespeare’o polinkis padauginti iš vakaro aludėje. Sakoma, kartais karučiais turėdavo jį namo parvežti, nes jau ant kojų nebepastovėdavo. Tuo tarpu spaudimas rašyti ir pabaigti pjesę iki sutarto laiko buvo didelis, todėl tekdavo rašyti pagiriomis, skaudama galva, prastos nuotaikos.

Tačiau kuriam iš mūsų taip neatsitinka? Argi galima jį už tai teisti?

O be to, sakoma, kad net didieji Renesanso tapybos meistrai specialiai įterpdavo klaidų savo projektuose ir kad tai buvo nuolankumo išraiška. Turbūt todėl, kad tobulybė laikyta Dievo prerogatyva ar kažkas panašaus. (Vadinasi, meistrai sąmoningai neleisdavo sau tapti dievais.) Žinoma, būtent klaidos ir parodo žmogiškumą. Visi žino, kad net astronautas Neilas Armstrongas, išlipęs Mėnulyje, kreipėsi į žmoniją netaisyklingu sakiniu. Pasitelkus naujausias technologijas dabar jau išsiaiškinta, kad jis pasakė taisyklingai, tiesiog blogai girdėjosi – gal traškėjo truputį, bet istorijos nebepakeisi, į ją Armstrongas įėjo kaip žmogus, pasiekęs dangų, tačiau nesugebantis suregzti sakinio. Ir tai labai žmogiška.

Bet kaip dabar su tomis daržovėmis? Gal kreivos, „nekondicinės“ daržovės yra labai daržoviška? O žmogus, specialiai iškraipantis tas daržoves, gal yra labai žmogiškas, arba nuolankus kaip Renesanso meistras? O gal atvirkščiai, jis nori būti Dievu ir dalyvauti pasaulio kūrime? Bet kaip tada su daržovių teisėmis? Ir kaip su kokybišku maistu? Į ausies formos pomidorą aš pasižiūrėčiau, bet valgyti tai jo nevalgyčiau. Ar tai būtų diskriminacija? Kažkas čia nesusiveda, ir gana.