Muzikos įkvėpti

Charlotte Engelkes groja tereminu

Jei teatre nebūtų Bobo Wilsono, jį tektų išgalvoti. Beveik prieš keturis dešimtmečius amerikiečių architektas lengvai ir greitai įsigyveno į europietiško teatro žemę, žinojusią tik charakterius ir fizinę kūno raišką. Psichologiją ir fiziką Wilsonas supriešino su spalva ir forma. Sintetiniai paveikslai, kuriuose pulsavo architekto rankos brėžtos linijos grynumas, pasklido po įtakingiausių ir brangiausių teatrų scenas kaip stebuklingi vizionieriaus išradimai. Kas juos matė, gal ir piktinosi teatro negyvybe, formalumu ar marionetiškumu, tačiau vaizdo ir garso, siluetų ir spalvų dermių ilgai nepamirš. Kaip Gordonas Craigas, pradėdamas modernaus teatro laiką, iš XX a. pradžios teatro išgujo buitį ir gyvenimiškus konfliktus, o vietoj jų žiūrovams pasiūlė erdvines formas ir idėjas-vaizdinius, taip Wilsonas užbaigė avangardo epochą, individualias iniciatyvas pajungdamas matematiškai tikslaus atlikimo idėjai.

Galbūt jei nebūtų atsiradęs Wilsonas, Europa neturėtų vokiečio Heinerio Goebbelso. Prieš trisdešimtmetį startavęs kaip kompozitorius, dabar jis neabejotinai pratęsia Wilsono kryptį. Tiesa, žiūrovams pasiūlydamas muzikinės ir vaizdinės instaliacijos formą, kuri veikia kaip įvaizdintas garsas ir paklūsta muzikinio komponavimo taisyklėms. Neatsitiktinai savo penkiasdešimtmečio proga 2002 m. Goebbelsas išleidžia knygą „Kompozicija kaip inscenizavimas“, o atsakydamas į kritikų klausimus mėgsta kartoti: „Kai aš režisuoju, tai tampa panašu į komponavimą, kai komponuoju, darosi panašu į režisūrą“. Taigi Goebbelsas savaip užbaigė grynų teatro formų epochą, jo muzikinės instaliacijos jau prieš gerą dešimtmetį tapo skirtingiausių festivalių dalyvėmis, o pats kompozitorius, tik patvirtindamas tarpmeninių ir tarpdisciplininių ieškojimų populiarumą, yra dar ir vaizduojamųjų menų profesorius.

2000 m. Lozanos „Vidy“ teatre kurtas Goebbelso „Haširigaki“ (japoniškai tai beveik reikštų – ką matau, apie tai rašau), apkeliavęs ne vieną pasaulio festivalį ir vaidintas skirtingiausiai publikai, užbaigė šiųmetes „Sirenas“. Jo pasižiūrėti buvo atvykę net kolegos iš Latvijos. Juk geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtus kartų girdėti ar skaityti.

Beveik pusantros valandos trunkantis „Haširigaki“ – pirmiausia muzikinis reginys. Pirmosios spektaklio minutės – trijų atlikėjų pasirodymas prieš pilką namo sieną grojant legendinei amerikiečių grupei „Beach Boys“ ir kartojant Gertrude Stein pasažą – tik smagi introdukcija, kuri baigiasi sienai „pakilus“. Regis, būtent tuomet ir prasideda tikrasis Goebbelsas – pusapvalėje erdvėje, nušvintančioje spalvomis, atspindžiais ir šviesos blyksniais, imamos kurti keisčiausių instrumentų skambesio, atlikėjų balsų, judesių ir tylos kompozicijos.

„Komponuojama“ lėtai: leidžiama žiūrovams įsiklausyti į kiekvieno instrumento melodiką, pamatyti jam antrinantį spalvų ir formų žaismą, atlikėjų pozų ir gestų derinį. Kaip jungiamoji muzikos ir reginio grandis pasigirsta ir garsiosios „automatinio rašymo“ meistrės Gertrude Stein romano „The Making of Americans“ (1906–1908) ištraukos. Tekstas čia neiliustruoja nei atlikėjų judesių, nei scenoje besikeičiančių vaizdų – jis kuriamas kaip paralelinė „muzika“ su savo besikartojančių žodžių bei pauzių ritmu ir staiga gimstančiomis asociacijomis. Didžiausią įspūdį šioje balsų, melodijų ir vaizdinių muzikoje palieka išskirtinis teremino gaudesys, išgautas švedų šokėjos ir choreografės Charlotte’s Engelkes rankų – ne prisiliečiant prie kyšančių iš teremino šonų antenų, o tarsi vien rankomis sušokant aplink jas tamsiais ir skaidriais, birbiančiais ar trūkčiojančiais tarsi radijo bangų garsai suskambantį šokį.

Goebbelsas stebėtinai lengvai supina trijų moterų pasirodymus ir išnykimus erdvėje, sujungia ir išsluoksniuoja jų staiga akimirkai sustabdomus šokio judesius, tylos pauzes užpildo vis kito instrumento melodija, atkartojančia tai tradicinę japonų muziką, tai aranžuotas grupės „Beach Boys“ albumo „Pet Sounds“ dainas. Tai joks atsitiktinumas, o kruopščiai kompozitoriaus atrinktos melodijos – 1966 m. įrašytas albumas, nepaisant tikrosios Amerikos realybės, geriausiai atspindėjo amerikietiško gyvenimo nerūpestingumą, lengvumą, gyvenimo kaip svajonės išsipildymą. To paties pavadinimo daina („Pet Sounds“) spektaklį pradeda, tačiau vėliau išsiskaido į labiau dramatinius, kito laiko ir kultūros sąskambius, taip leisdama atsirasti vos apčiuopiamai dramaturginei linijai. Ji inspiruoja Goebbelsą ir dekoracijų bei šviesų autorių Klausą Grünbergą pastatyti kartoninį miestelį, pakabinti kažkaip skaudžiai erdvėje skriejančius ir susidaužiančius varpus, paversti juos žaismingais oro balionais, bet netrukus visą miestelį pakelti į orą tarsi po sprogimo, o horizontą nuskandinti į rūko apgaubtų kalnų pilkumą. Žaismingi trijų atlikėjų pavidalai, nerūpestingai, su nedingstančia šypsena veide kartojamas Stein tekstas, beveik žaislinis laimingos vaikystės pasaulis – viskas „pagaminta amerikiečių“, o greta atsargiai ir kantriai dėliojama visai kita, gerokai rimtesnė ir liūdnesnė „prarastosios kartos“ (jos pavadinimą sugalvojo pati Gertrude Stein) istorija.

Dar vienas Goebbelso atradimas – trys atlikėjos: mažučiukė japonė Yoko Kimura, tradicinių japoniškų instrumentų žinovė ir atlikėja, šiek tiek aukštesnė kanadietė dainininkė Marie Goyette ir save performansų atlikėja vadinanti aukšta, įspūdingo grožio šokėja ir choreografė Charlotte Engelkes. Jų „krištoliniai“ balsai skamba scenoje ne prasčiau nei muzikiniai instrumentai, o beveik sinchroniškai – nuo mažiausios iki didžiausios – atliekami judesiai įskelia lengvo humoro ir ironijos žiežirbas. Tai įvilktos į įspūdingus Florence’s von Erkan kostiumus-konstrukcijas, tai į kosminius kombinezonus, tai susisupusios į pilkus vyriškus apsiaustus, jos išties atrodo vien išpildančios Goebbelso sumanytą vaizdinį piešinį, tačiau kartu yra ir neatsiejama šio piešinio prasmių, ženklų dalis. Be jų spektaklis ne tik neįsivaizduojamas – jo paprasčiausiai nebūtų... „Haširigaki“ pabaigoje visos trys, pasipuošusios spalvingais perukais ir paltukais, besisukdamos ant gimnastinių diskų, sudainuoja „I just Wasn’t Made for These Times“, paskutinę „Pet Sounds“ albumo dainą, jau paženklintą grupės lyderio Briano Wilsono ligos...

Žinoma, yra ir kitas šio spektaklio aspektas. Neprikišamai besiskleidžiantys „Haširigaki“ vaizdiniai ir ženklai sunkiai įskaitomi, jei nenori likti vien abejingu stebėtoju ar klausytoju. Juk Goebbelsas ne tik dėl gražumo varijuoja erdvėje geometrines formas ir spalvas, montuoja skirtingų tembrų instrumentų melodijas ir sąskambius. Spektaklio ir Stein romano pavadinimai galėtų būti spektaklio „skaitymo“ kodai – amžiaus pradžios avangardo ir 7-ojo dešimtmečio amerikiečių kultūros atšvaitai tarsi derinami prie dabartinių europiečių vizijų. Antra vertus, tiesa ir tai, kad „Haširigaki“ pagaliau įtraukia tik paskutinį vyksmo pusvalandį, kai vaizdus gali ne vien medituoti, bet ir matyti jų susikūrimą, sąveiką ir net išnykimą – kai jie tampa žaviais „teatrinio veiksmo“ inkliuzais, kurių poveikį dar labiau sustiprina beveik į filosofinių sakmių ištarmes išsidėliojantis tekstas. Tačiau tuomet, kai „Haširigaki“ pagaliau sužadina melancholišką trapios ir trumpalaikės iliuzijos nuotaiką, ji akimirksniu subyra. Tereminas keistai rikteli, ir po stojusios tamsos atsiduri tikroje realybėje...

Taigi trečiosios „Sirenos“ baigėsi gražiu spektakliu. Ir jei šįmet festivalis nebūtų taip susitelkęs ties edukaciniais projektais bei iniciatyvomis, o suteikęs progą mums visiems mokytis iš gero teatro, ir „Haširigaki“ būtų suskambėjęs įtikinamiau ar įtaigiau.