Miestas, kuriame neužsibūnama

Genuja – ne koks nors nežinomas Airijos miestelis Korkas. Tiesa, ji nėra itin didelė – 631 443 gyventojai, sutelpantys 240,45 kvadratinių kilometrų ploto, 34 km ilgio juostoje prie Ligūrijos jūros. Tačiau tai – kadaise klestėjęs miestas, pažymėtas Europos istorijos žemėlapyje.

Istorijos pakilimai ir nuosmukiai

Pagrindinis Genujos istorijos veikėjas – jūra. Čia gyvenę ligūrai jau prieš mūsų erą prekiavo su finikiečiais ir graikais, o Genujai tapus Romos imperijos dalimi prekyba dar labiau suintensyvėjo, nes jūros kelius papildė geri romėniški žemės keliai. Viduramžiais Genujos veidas neaiškus – ji pereidinėjo iš rankų į rankas, kol XI a. tapo vienu galingiausių Viduržemio jūros miestu – Genujos prekės pasiekdavo net Kiniją. 1528 m. Andrea Doria ir Ispanijos imperatoriaus Karolio V sudarytas aljansas buvo vadinamojo Genujos aukso amžiaus pradžia. Vėliau Genuja įsivėlė į prancūzų–austrų karus, nors ir išliko nepriklausoma respublika, kol 1797 m. buvo aneksuota ir tapo Sardinijos karalystės dalimi.

XIX a. Genuja tapo pramoniniu miestu – čia buvo gaminami pirmieji Italijoje lokomotyvai ir statomi geležiniai tiltai. Neatsitiktinai šiame pramonės mieste 1892 m. įvyko kongresas, kurio metu susikūrė Italijos socialistų partija. XX a. pradžioje Genuja buvo metalo, mechaninių ir laivų statybos gamyklų miestas, didelis prekybos uostas, bet taip pat ir uostas, iš kurio italai masiškai emigravo į Ameriką. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Genujos ekonominė reikšmė sumažėjo, kaip ir visų Europos uostų. Taigi Genuja nebebuvo „gamyklų ir darbininkų miestas“ – 8-ajame dešimtmetyje ji patyrė didžiulį ekonominį nuosmukį, o nuo 1990-ųjų čia nuolat mažėjo gyventojų.

Dabar Genuja pamažu atsigauna, atsigauna ir uostas – jis ir vėl svarbiausias Viduržemio jūroje, bet jau kaip turistinių kruizų centras. Taigi buvęs pramonės miestas tampa turistų ir kultūros miestu, orientuotu į paslaugas. Prie šio virsmo prisidėjo ir tai, kad 2004 m. Genuja tapo kultūros sostine. Pretenduodama šviesti visai Europai, Genuja šiek tiek pakoregavo miesto pavadinimą – vieneriems metams ji tapo GeNova, žvaigžde.

Iškuopti istorijos apnašas... kad nušvistų senesnė istorija

Pagrindinis Genujos, kaip Europos kultūros sostinės, tikslas buvo atnaujinti miesto įvaizdį, sukurti naują kultūrinį identitetą: Genuja – tai miestas, turintis daug skirtingų veidų. Kultūros sostinės renginių organizatoriai nusprendė, kad nepakanka pasidžiaugti Europos kultūros sostinės šviesa vienerius metus, bet reikia, kad ir po 2004-ųjų kažkas liktų. Todėl genujiečiai ėmėsi statybų, nes architektūra išlieka ilgam. 2001 m. sudaryta darbų sąmata sudarė apie 200 milijonų eurų. Už juos turėjo būti atnaujinama muziejų sistema ir architektūrinis paveldas, tvarkoma miesto aplinka ir susisiekimo sistema, kuri „pagerina kultūros paslaugų vartojimą“. Tam neužteko vien Europos Sąjungos skirtų lėšų – turėjo prisidėti Italijos kultūros ministerija, savivaldybė, aplinkinio regiono savivaldybės, Genujos universitetas, bankai.

Taigi kultūros sostinės proga sutvarkytas Istorijos muziejaus tinklas, Jūros ir laivininkystės muziejus, pastatytos kultūrinės gyvenvietės, universiteto biblioteka, Valstybės archyvas, restauruoti įvairūs reikšmingi pastatai, bažnyčios, kapinės, pakeisti šaligatviai, pagerintas apšvietimas ir t.t. Vienas reikšmingesnių projektų – istorinio Garibaldi kelio atnaujinimas. XVI a. aukštuomenės gatvė ir jos vertingiausi pastatai – Raudonieji ir Baltieji rūmai – dabar pertvarkyti į muziejų-gatvę. Apleistoje senojo uosto teritorijoje sukurtas kultūros, edukacijos ir pramogų centras, temiškai susijęs su jūra, gamta ir nuotykiais.

Vakarinė Genujos dalis, kuri ir buvo XIX ir XX a. pradžios pramonės židinys, o vėliau išgyveno ilgą ir alinantį krizės laikotarpį, taip pat pertvarkyta. Čia stengtasi naujai panaudoti apleistus plotus, regeneruoti industrinius pastatus, įsteigti kultūrines erdves, pavyzdžiui, Eksperimentinės meninės kūrybos centrą, kur organizuojami teatro ir muzikos renginiai, vietinės ir tarptautinės parodos.

Taip pat nuspręsta suteikti naują vertę istoriniam miesto centrui. Čia daug vertingų architektūros paminklų, bet jie dažnai buvo nežinomi ne tik turistams, bet ir miesto gyventojams. Taigi ši teritorija restauruota, nuvalyti turistų keliai, išryškintas universiteto vaidmuo ir atgaivinta XII a. susiformavusi La Ripa zona – parduotuvių ir namų arkada, kuri yra tarsi į jūrą atgręžtas miesto fasadas. Šis fasadas jau nuo seno buvo pažįstamas keliautojams, tai buvo pati gyviausia miesto dalis, bet vėliau, kai sumažėjo uosto reikšmė, La Ripa zona prarado ankstesnį vaidmenį, pastatai ilgą laiką stūksojo apleisti. Kultūros sostinės metais ji atnaujinta – La Ripa vėl tapo miesto veidu.

Jūra, migracija ir didžiosios proto kelionės

Kaip ir visose kultūros sostinėse, metai buvo įprasminti kultūrinių renginių gausybe. Pagrindinė Genujos tema „Kelionė“ interpretuota dvejopai: ir fiziškai (Genuja, kaip jūrinių kelių, komercinių kelių susikirtimo taškas), ir metaforiškai (čia klesti pažinimas, naujo atradimai ir kaita).

Genuja nestokojo renginių, kuriuose būtų pabrėžiama jos, kaip jūrinio miesto, patirtis. Pavyzdžiui, paroda „I transatlantici“ emocingai pasakojo transatlantinių lainerių istoriją: apie XIX a. emigrantus, iškeliaujančius garlaiviais į „Meriką“, jų šeimų istorijas, laivų mūšius Pirmojo pasaulinio karo metu, „Andrea Doria“ katastrofą, dabartinį gyvenimą žvejybos ar turistinių kruizų laivuose. Istorijos kelionė baigiasi ten, kur XX amžiuje atrodė geriausia išlipti – ties Niujorko vaizdu, matomu iš transatlantinio lainerio. Kita paroda kvietė atrasti XVI amžiaus Genują – laivų statytojų, pirklių ir bankininkų miestą, dar viena – virtualiai pagyventi „jūros karalienių“ gyvenimą, žiūrinėjant jau mitiniais tapusiuose laivuose pabuvojusių garsių žmonių – aktorių, dainininkų, kino žvaigždžių, valdovų ir politikų, sportininkų ir mokslininkų – nuotraukas.

Apskritai Genujoje daug renginių – koncertų, parodų, spektaklių, konferencijų – buvo skirta emigracijai, emigracijos istorijai ir dabartinei visuotinei migracijai. Štai „Teatro Cargo“ metus sekė emigrantų pėdsakais atgal, iki pat XX a. pradžios. Teatras rinko laiškus, dienoraščius, naršė archyvuose, bibliotekose, rinko žmonių istorijas apie „Dėdę amerikoną“. Teatrinėse dirbtuvėse atkūrinėta Genujos atmintis, istorijos ir susitikimai supinti su didžiąja svajone, vejančią keliautojus iš savo krašto. Šios fragmentiškos istorijos, sugestyvios ir paslaptingos, pateiktos ant molo stovėjusiai publikai lyg savotiški gobeleno apmatai, kuriuos ji pati turėjo „užausti“ vaizduote.

Bet ne tik laivai, jūra ir emigracija – Genują labai domino meno ir miesto susidūrimai. Pavyzdžiui, parodos „Arti&Architettura 1900/2000“ kuratoriai apžvelgė įvairias menininkų invazijas į architektūrą ir, priešingai, architektų nukrypimus į vizualiuosius menus. Čia tarsi atkurtas šimtmetį trukęs utopinis nuotykis, kai menininkai ir architektai planavo pastatus, erdves, tūrius ir idealius kelius, labiau galvodami apie meną, o ne apie patogumą.

Atskira didelė tema – miestas neįgaliesiems. Įvairialypis projektas „Genuja – pasiekiamas miestas“ turėjo padėti pagyvenusiems ir neįgaliesiems susiorientuoti šiame istoriniame mieste. Kito įspūdingo projekto tikslas – pažadinti miestiečių sąžinę: 30 metrų ilgio, 6 metrų aukščio „traukinys“, pilnas papjė mašė lėlių, ir 7 metrų ilgio stebuklinga valtis buvo prikrauti vaikų laiškų, pasisakančių prieš neigiamą nusiteikimą neįgalių žmonių atžvilgiu.

Genuja skyrė daug dėmesio ir klasikai. Didžiulė paroda „Rubenso amžius“ suteikė lankytojui progą pamatyti per amžius sukauptas meno kolekcijas, kurios XVII a. puošė įvairius Genujos rūmus. Tokie vardai kaip Rubensas, Titianas, Tintoretto, Caravaggio, Annibale Carracci, Reni, Ribera, Procaccini, Orazio, Artemisia Gentileschi ir Van Dyckas neleidžia suabejoti kolekcijų reikšmingumu. Kadangi Genujos Respublika tarsi neturėjo oficialaus stiliaus, jos kolekcionieriai galėjo rinktis bet ką – visa tai, kas kitur buvo draudžiama. Paroda pavadinta Pieterio Pauliaus Rubenso vardu, nes tas kolekcionavimo laikotarpis prasidėjo jo viešnage Genujoje (čia jis tuščiai laiko neleido – sukūrė Genujos rūmų antologiją). Parodos metu daugelį kūrinių galima buvo pamatyti jų originalioje aplinkoje.

Šią kultūros sostinę iš kitų išskiria tai, kad ji pasiskelbė konferencijų miestu. 2004 m. čia vyko daugiau kaip šimtas mokslinių ir nemokslinių konferencijų įvairiais specifiniais klausimais – aiškintasi, kaip nauji genų inžinerijos atradimai veikia gyvenimą ir ar gali mokslininkas dirbti visiškai atitrūkęs nuo visuomenės, nekreipdamas dėmesio į savo darbo poveikį pasauliui; kalbėta apie Kantą ir Europos idėją, XVI a. šventąją Kotryną, tapusią Genujos globėja, apie tai, kaip keičia pasaulį globalėjanti ekonomika ir t.t. Ligūrijos rašytojo Italo Calvino knyga „Nematomi miestai“ tapo konferencijos „Nematomi vaikystės miestai“ pavadinimu – čia buvo apmąstomos įvairios miesto perspektyvos, regimos vaiko akimis. O, pavyzdžiui, konferencijos „pradėjau plaukioti laivais būdamas dar labai jaunas“ tikslas – visiems laikams neginčijamai įrodyti Amerikos atradėjo Kristupo Kolumbo genujietišką ir itališką kilmę. Dar viena konferencija buvo susijusi su kitu meno pasaulyje žinomu genujiečiu – Leonu Battista Alberti, 1404 m. gimusiu šiame mieste, taigi kultūros sostinė buvo tarsi jo šešiašimtųjų metų jubiliejaus šventė.

Seniau Genujos klestėjimo priežastis buvo sugebėjimas prekiauti. Dabar ją mėgina prikelti kultūra – irgi sugebėjimas prekiauti, tik jau kitomis vertybėmis. Tradiciškai Genuja buvo miestas, per kurį keliaujama kažkur kitur ir kuriame nepasiliekama. Tapusi kultūros sostine, ji privertė užsibūti – bent metams.