Keturios dienos pasimėgavimui

Panja Fladerer spektaklyje "Nusidėjimas" U. Kaufmann nuotr.

"Mėgaukitės keturiomis šokio dienomis", – toks buvo šiemetinės Šiaurės Reino–Vestfalijos žemės tarptautinės šokio mugės šūkis. Jau penktą kartą vykusią mugę reikėtų laikyti tradiciniu renginiu. Pirmosios trys įvyko ištuštėjusių Vokietijos miesto Eseno anglių kasyklų administraciniuose pastatuose, o dvi paskutiniosios – Šiaurės Reino– Vestfalijos kultūros ir ūkio forumo rūmuose Diuseldorfe bei greta jų esančio Meno muziejaus Roberto Schumanno salėje.

Beveik 200 šiemetinės mugės stendų buvo pristatomos šiuolaikinio ir klasikinio šokio trupės, organizacijos, teatrai, festivaliai, mokyklos, spektakliai, knygos, laikraščiai ir žurnalai bei įvairi šokio spektakliams reikalinga grindų danga, apavas, apranga, buvo užregistruota daugiau nei 1000 šokio ekspertų iš 38 šalių – choreografų, šokėjų, vadybininkų, žurnalistų, prodiuserių, šokio kritikų ir kt. Daugiausia dalyvių buvo iš Vokietijos – apie 450. Didžiausia šokėjų grupė atvyko iš JAV. Rytų Europai atstovavo Čekija, Lenkija, Latvija, Lietuva (Šokio informacijos centras), Makedonija, Rusija, Ukraina, Vengrija. Kasdien tris kartus per dieną vykusioje "šokio vitrinoje" 33 trupės iš 16 šalių scenoje parodė savo kūrinių ištraukas ar ištisas kompozicijas.

Mugės metu taip pat vyko atviros diskusijos apie šiuolaikinio šokio problemas, kultūros politiką, naują meno formą – šokio filmus. Kino salėje buvo galima pasižiūrėti Kanados šokio filmų programą, dokumentinį filmą apie Vokietijos šokio scenos užkulisius, 2002 m. įvairius prizus laimėjusius trumpametražius šokio filmus. Nuolat veikiančiame videofilmų peržiūros kambaryje norintieji galėjo pamatyti 1990–2002 m. įvairius prizus laimėjusias videošokio juostas.

Tokia mugės statistika, paviršutiniškas žvilgsnis. Tačiau tam, kad pajustum jos atmosferą, reikia nirte panirti į vyksmo sūkurį. Pirmąją dieną iš ryto įrengiami stendai – klijuojami plakatai ir afišos, dėliojamos krūvos brošiūrų, atvirukų, skrajučių, lipdukų, informacinių paketų, vaizdajuosčių ir CD-ROM’ų, televizorių ekranuose ima suktis šokio vaizdai. Reklaminė medžiaga – pati įvairiausia, išradinga, traukianti akį, nes nuo jos bei viešųjų ryšių gali priklausyti net ir trupės gebėjimas išgyventi. Daugelio stendų šeimininkai potencialius partnerius vilioja saldumynų padėklais ar spalvingo likerio taurelėmis, kurios itin tinka sėkmingiems sandėriams sutvirtinti. Nors lietuviškos šokio spektaklių afišos išradingumu nenusileidžia vakarietiškoms, tačiau blankią reklaminę trupių medžiagą labai norėjosi pridengti cepelinų lėkštėmis.

Vos Diuseldorfo miesto valdžia ir rengėjai paskelbia mugės pradžią, atmosfera ima kaisti. Nuo stendo prie stendo laksto didžiuliais krepšiais nešini šokio trupių vadybininkai bei choreografai, siūlydami savo kūrinius teatrų ir šokio festivalių direktoriams. Jie žvelgia į akis, kviečia į savo stendus, siūlo spektaklių vaizdo įrašus ir informacinius paketus, išsipūtusius nuo palankių recenzijų kopijų, ir karštai įtikinėja, kad paskutinis jų kūrinys – tikras šedevras, honoraras – visai įkandamas, trupė nedidelė, o dekoracijų arba nėra, arba jas lengva gabenti. Vokiečių trupės choreografė, apsirengusi akį rėžiančiais drabužiais, karštai pasakoja apie netradicinėse erdvėse kuriamus projektus, kuriuose dalyvauja identiški dvyniai arba pagyvenę žmonės. "Jei tokių nerastume pas jus, galime atsivežti savų", – įtikinėja ji. Krinta į akis, jog prancūzų ir britų trupių vadybininkai siūlo vis daugiau spektaklių, kuriuos kuria imigrantų choreografai – indai, afrikiečiai, arabai, kinai, korėjiečiai. Būtent mugėje pajunti, kas yra globalizacija.

Kazue Ikeda spektaklyje "Inside out" U. Hesse nuotr.

Šokio renginius organizuojantys asmenys savo ruožtu aplanko trupių stendus, smulkmeniškai ir nepatikliai klausinėdami, kas ir kada sukūrė vieną ar kitą spektaklį, kiek jis trunka ir kas galėtų paremti trupės gastroles. Šurmulys verda tris dienas nuo ryto iki vakaro, o iš gausybės televizorių sklinda įvairiausi garsai, ekranuose mirga keisčiausi vaizdai, prie kurių nuolat stabčioja susidomėję mugės lankytojai. Keliuose stenduose vyksta intensyvi prekyba. Čia galima įsigyti naujausius šokio žurnalus, knygas, šokio apavą ir aprangą, net spektakliams tinkamus kostiumus.

Tuo pat metu R. Schumanno salėje tris kartus per dieną vyksta "šokio vitrinos". Jose galima pamatyti įvairių trupių naujausių darbų ištraukas bei ištisas trumputes kompozicijas. Šokio kritikų pokalbiuose skamba nusivylimas – šiemetinės "vitrinos" gan nuobodžios, kūriniai monotoniški, ištęsti. Apžiūrėjus porą vitrinų jau net kyla įtarimas, kad tradiciškesnis šiuolaikinis šokis jau baigia išsikvėpti, o įkvėpimo pristigę choreografai žiūrovams patraukti griebiasi drastiškų priemonių – scenoje politikuoja (tai itin būdinga Afrikos šokiui), be tikslo nuogai išrengia šokėjus, populiariomis melodijomis pridengia ne itin vykusią režisūrą ir choreografiją arba stengiasi pabrėžti itin gerą šokėjų pasirengimą. Tačiau gražių, bet tuščių judesių kaskados džiugina nebent amerikiečius, vis dar pabrėžiančius judesio estetiką, o ne jo raišką ir metaforiškumą.

Tačiau ir "vitrinose" šmėkšteli šokio perliukų. Liublino šokio teatras (Lekija) pristatė spektaklį "pleplejJADY" pagal W. Gombrowicziaus pjeses. Komiškai, bet gan šviežiai dviejų žmonių santykius pavaizdavo Mateo Moleso trupė iš Belgijos. Romantiškai nostalgiška Vera Sanders (Vokietija) kompozicijoje "Nusidėjimas" kalba apie gyvenimo trapumą. Kaip visada išradingas Willis Dorneris (Austrija) kompozicijoje "Trys sekundės" atranda dar vieną būdą žodžius paversti judesiais, o Lingo teatras iš JAV tiesiog pribloškia žiūrovus, parodęs amerikiečiams visiškai nebūdingo teatralizuoto šokio spektaklio "Kalbėk su manimi" ištrauką (tiesa, kiek vėliau paaiškėja, kad spektaklio kūrėja KT Niehoff – olandė). Pasisekimo sulaukė ir Vilniuje matytos danų trupės "Granhøj Dans" spektaklis "8IQ – no woman no cry", kuriam buvo leista net valandai okupuoti visą "vitriną". Kelis jaunų choreografų darbus pristatė amerikiečiai, norintys, kad Europos gyventojai pakeistų savo nuomonę apie JAV šiuolaikinį šokį, kurio sustabarėjusį įvaizdį palaiko kelių garsių 5–8-ojo dešimtmečių choreografų vardai.

Kas rytą vykstančios diskusijos sulaukė nemenko dėmesio. Tiesa, jos buvo gan keistai organizuotos – pagrindinių pranešimų autoriai labiau stengėsi ne atskleisti problemas ir išprovokuoti publiką pokalbiui, bet pristatyti savo šalies šokį. Bene karščiausiai buvo diskutuojama, kas yra šokis – ar universali kalba, vienijanti šokėjų pasaulį, ar skirtingi dialektai, neleidžiantys susikalbėti. Jokios išvados prieita nebuvo, tačiau buvo įdomu klausytis: Afrikos šokio atstovas teigė, kad ritmas ir muzika yra universali kalba, o europiečiai tvirtino, kad kūrėjų individualumas paneigia bet kokio susikalbėjimo galimybę. Stebint "šokio vitrinas" pasirodė, kad nuobodus šokis užvis labiausiai vienija žiūrovus: skystais plojimais ir palengvėjimo atodūsiais jie vieningai palydėdavo sceną paliekančius artistus.

Lingo teatro spektaklis "Kalbėk su manimi" M. Cazier nuotr.

Nemažiau provokuojanti buvo ir diskusija apie XX a. šokio šedevrus. Sutartinis vyresnio amžiaus šokio ir teatro vadybininkų dūsavimas apie jau 80 metų ribą peržengusio JAV choreografo Merce’o Cunninghamo kūrybos žavesį vertė prisiminti amerikiečio baleto kritiko Paulo Parisho atsidūsėjimą: "Cunnighamas yra Amerikos vertybė, bet kodėl dabar niekas neina žiūrėti jo spektaklių?" Išties, jaunesni šokio kritikai, ypač susipažinę su europietišku šokiu, šio kūrėjo darbus vargu ar taip jau besąlygiškai pavadintų šedevrais. Salėje kylančią įtampą nuramino stambiausios ir įtakingiausios prodiusuojančios JAV šokio organizacijos "Pentacle" vadybininkas Ivanas Sygoda, pabrėžęs, kad apskritai vargu ar verta kalbėti apie konkretaus laikmečio šokio šedevrus, nes jie nėra apibrėžti jokių taisyklių ir gali būti vertinami tik labai subjektyviai. Tai paskatino kitus diskusijos dalyvius vardyti jiems asmeniškai patikusius spektaklius, tad diskusija virto prisiminimų rytmečiu, o dalyviais galėjo būti tik itin daug keliavę ir daug įvairiausių šokio spektaklių pamatę vakariečiai. Nors paprovokuoti juos paminint Airos Naginevičiūtės, Tatjanos Baganovos ar Aleksandro Pepeliajevo pavardes man itin knietėjo.

Šiemet mugės metu nebuvo rodomi jokie vakariniai spektakliai, tačiau tomis dienomis keliuose Diuseldorfo teatruose garsioji vokiečių choreografė Pina Bausch pristatė savo proteguojamus kitų choreografų kūrinius bei kelis savo pačios Vupertalio šokio teatrui sukurtus spektaklius. 1974 m. sukurta "Ifigenija Tauridėje" šiek tiek nuvylė. Tai vienas iš ankstyvesniųjų P. Bausch grynojo šokio darbų, kupinas ankstyvajam modernui būdingos patetikos, iliustratyvumo, grąžomų rankų, iškilmingų žingsniavimų, aukštų šuolių bei baletiškai ištemptų kojų. Vos kelios metaforiškos užuominos siejo šį spektaklį su vėlesniais filosofiškais P. Bausch darbais.

Visiška priešingybė, tarsi šiuolaikinio šokio teatro krypties nužymėjimas, pasirodė Alleno Platelio vadovaujamos trupės "Les Ballets C. de la B." spektaklis "Tempus fugit". Jį drauge su šokėjais sukūrė jaunas choreografas Sidi Larbi Cherkaoui. Gaivališkas, užburiantis savo energija kūrinys nepasakojo jokios konkrečios istorijos. Šokėjai dainavo ir kalbėjo, it beždžionės neįtikėtinai vikriai karstėsi geležiniais stulpais, papuoštais sidabriniais palmių lapų kuokštais, krėtė pokštus, parodijavo lėkštas roko žvaigždes, baleto patetiką, itin gerai šoko pagal gyvai atliekamą rytietiško stiliaus muziką, absorbuodami ir lengvai ironizuodami pačių įvairiausių tautų šokius. Spektaklis buvo kimšte prikimštas smulkučių detalių, kiekviena jų sukeldavo begalę minčių, bet viskas keitėsi taip greitai, kad tų minčių niekaip nebuvo galima sučiupti už uodegos. Tai tikrai buvo "Tempus fugit": bėgančio laiko pastebėti buvo neįmanoma, nors spektaklis baigėsi gerokai po pirmos valandos nakties. Kaip ir mugė.

"Mugės atmosfera buvo tiesiog nuostabi, būtent tokia, kokios ir tikėjomės: atvira ir draugiška, kūrybiška ir gyvybinga", – spaudos konferencijoje pareiškė Kajo Nelles, Tarptautinės šokio mugės vadybininkas. Organizatoriai pasiekė savo tikslą – suburti mugės lankytojus ir dalyvius, sudaryti jiems sąlygas užmegzti ilgalaikius santykius, kurti profesionalių šokio organizacijų tinklus, padedančius propaguoti ir skleisti šokį įvairiuose kraštuose.