Ne meilė čia kalta

Airida Gintautaitė (Natalja) ir Judita Zareckaitė (Veročka) D. Matvejevo nuotr.

Nugaudus "Sirenoms" savo šio sezono premjeras jau ramiai gali rodyti ir kiti teatrai. Neramybė tik ta, kad dabar festivalyje lankęsi žiūrovai jau kitaip žvelgs ir į savo teatrą. Tiesa, Nacionalinis dramos teatras surizikavo festivalio programoje parodyti Valentino Masalskio "Karalių Lyrą". Ir... nesėkmingai. Aktoriaus spektaklis kol kas atrodo tik kaip ieškojimų punktyrai, labiau skirti jam pačiam, nei ką naujo pasakantys apie Shakespeare’o tragediją ar patį Karalių Lyrą. Žinoma, nereikia nuvertinti įdomių, bet irgi kol kas neišnaudotų įspūdingų ir keistų lėlių, antrinusių pagrindiniams spektaklio veikėjams.

Antrosios šio teatro premjeros irgi nereikėjo ilgai laukti – spalio 8–9 d. buvo parodytas Juliaus Dautarto režisuotas Ivano Turgnevo "Mėnuo kaime". Iš pirmo žvilgsnio – žiūrovinis spektaklis, kur viskas – pradedant scenovaizdžiu ir baigiant jausmais – turėjo būti gražu, tvarkinga, švaru. Tačiau sunku patikėti, kad režisierius būtų sukūręs originalią šios net rusų scenoje retokai statomos Turgenevo komedijos versiją. Juolab pamačius paskutinę spektaklio sceną, kur pagrindinė veikėja Natalja Petrovna Islajeva, kaip ir Rimo Tumino statyto Michailo Lermontovo "Maskarado" Nina, "sustingdoma" į paminklinę figūrą. Tiesa, skirtingai nuo Tumino, Dautartas savąją heroję įkurdina spektaklio erdvę įcentravusio baseinėlio viduryje ir jos pečius nuplauna verkiančio lietaus lašais – na, Natalja kiek kitokia nei Nina ir ne vyras ją nudaigoja...

Iš tikrųjų tik didžiausias naivuolis gali patikėti, kad Dautarto "Mėnuo kaime" yra drama: kad čia skleidžiasi patys tikriausi meilės jausmai, kad čia jie tramdomi, kad čia atsisveikinama su nueinančiais ir nebesugrįšiančiais potyriais, o spektaklis atiduoda duoklę senam geram teatrui… Apie tai, regis, turėtų liudyti pabaigoje aplink Natalją išrikiuoti kiti veikėjai tarsi Giorgio Strehlerio "Vyšnių sode" – visi balti, ištirpstantys kažkokioj neaiškioj blausoj.

Bet juk Ivanas Turgenevas parašė komediją. Net rusų scenoje ji statoma tik ypatingais atvejais. O tie ypatingi atvejai – gal net labiau nei vykusios interpretacijos – kaip tik ir padarė meškos paslaugą daugumai režisierių, kurie imasi šios komedijos vis dar tikėdami, kad iš naujo atranda čechoviškus Turgenevo motyvus. Iš dalies šiuos motyvus dar 1962 m. realizavo Romualdas Juknevičius. Jam kažin ko neprikiši – režisierius buvo priverstas statyti pjesę taip, kaip reikalavo dar Konstantino Stanislavskio sukurtos stilizacijos taisyklės. Tačiau ir Dautartą įkvėpęs 1977-ųjų Anatolijaus Efroso spektaklis gimė ne norint reabilituoti Turgenevo humorą, o realizuoti pjesę vien kaip "prabėgančios meilės etiudą", mėgaujantis "epine dvaro gyvenimo ramybe". Atrodo, jog būtent šio spektaklio likučiai bus pabirę atskiromis šukėmis Nacionalinio scenoje, nes kuo kitu pateisinti režisieriaus pastangas suderinti tiek meilės proveržius "iš visos širdies", tiek ir žanrinius inkliuzus, visas prasmes pertempiant į vieną – "likiminės" meilės – pusę?

Dautartas visiškai rimtai manipuliuoja scenos apšvietimo galimybėmis, išplečia vyksmą ir gilyn, ir platyn, kruopščiausiai (šviesa) akcentuodamas kiekvieną veikėjų išgyvenimą. Spektaklio dailininkė Kotryna Daujotaitė renkasi 8-ojo dešimtmečio teatrui artimesnį sprendimą: scenoje ji sumontuoja didžiulius vartus, imituojančius tvorą su tarsi spygliai kyšančiomis medžio šakelėmis. Tvora-siena gana įspūdinga, turinti slaptas duris ir langelius, o jai atsivėrus matyti bene visas dvaro kiemas – apvalus fontano baseinėlis ir už jo nusidriekiantis neaprėpiamas laukas. Reginys puikiai atitinka estetizuoto gyvenimo būdo ir "turgeneviško dūmelio" reikalavimus, iš kurių svarbiausi – koloristika ir peizažiškumas. Bet ar atsitiktinai, ar dėl genialios Dautarto režisūros nutinka keistas dalykas: kuo rimčiau čia kankinamasi dėl meilės, tuo mažiau įtikinami veikėjų jausmai, tuo keisčiau jie atrodo – tarsi patys bandytų ištrūkti iš juos varžančių ir įpareigojančių santykių, etiketo, kostiumų. Kad ši pjesė ne visai tinkama scenai, yra sakęs ir pats autorius: "neįmanoma realizuoti teatre". Tai dar 1879 m. tvirtino ir "Balsas": "Žiūrovams tenka klausytis dviejų nuolat besikeičiančių veikėjų kalbų: pakalbės ir išeis, juos pakeis nauja pora, po kelių minučių užleidžianti vietą dar vienai porai, ir taip visus penkis veiksmus..." Tiesa, ką jau ką, bet nuobodulį ir tuštybę Turgenevas išties mokėjo "išrašyti" – per juos autorius savo romanuose perteikė ir tuščiai praeinančio laiko, ir nereikalingo žmogaus temas. Tačiau pjesėje šios temos įgauna komiškų atspalvių, o vieni labiau, kiti mažiau paryškinti veikėjai tėra nuobodžiaujantys dykūnai, kuriems meilės intrigos ir yra vienintelė pramoga ar pelningas sandėris.

Komiškieji veikėjai Islajevas (Vytautas Grigolis), jo motina Ana Islajeva (Agnė Gregorauskaitė), Lizaveta Bogdanovna (Vitalija Mockevičiūtė), Bolšincovas (Ramutis Rimeikis), Špigelskis (Vytautas Rumšas), Matvejai (Remigijus Bučius ir Arūnas Vozbutas) spektaklyje kaip tyčia gyvesni ir įdomesni, jų linija dinamiškesnė ir apčiuopiamesnė. Viena vertus, gali manyti, jog šie aktoriai bent jau žino, ką vaidina. Kita vertus, šiuos charakterius, kuriems dramaturgas suteikė bent šiokių tokių spalvų, ir vaidinti lengviau. Suvis keisti čia atrodo dėl sūnaus mokytojo besikankinanti Natalja (Airida Gintautaitė), dėl Nataljos – Rakitinas (Evaldas Jaras), dėl savo pražudytos jaunystės – Veročka (Judita Zareckaitė), o visų keisčiausias – pats mokytojas Beliajevas (Saulius Balandis), kurį dviejų moterų meilė trenkia it perkūnas iš giedro dangaus. Režisierius padarė vieną gerą sprendimą, Nataljos vaidmeniui pasirinkdamas Airidą Gintautaitę, o jos auklėtinės Veročkos – Juditą Zareckaitę. Abi aktorės, kurių prigimčiai tiesiog svetima sceninė anemija, būtų galėjusios intrigą pasukti visai kitu kampu – ne suteikti spektakliui nepaliaujamo kalbėjimo dinamikos, o supriešinti dvi skirtingas jaunystes, du meilės kraštutinumus. Tačiau tam būtų reikėję ne perskaityti pjesę pažodžiui, ne prisiminti Efroso spektaklyje vaidinusią Olgą Jakovlevą (Natalja), o sukurti tą tikrąją, "povandeninę", veiksmo liniją, kuri realizuotųsi jau kaip lietuvių režisieriaus autorinis sumanymas ir gal net nuvainikuotų meilės nėrinių profesionalus. Kaip tik tai, beje, ir daro Turgenevas, suskirstydamas juos į "poetus" ir "realistus", vienam veikėjui ar porai priešpriešindamas komišką jau kito veikėjo ar poros atspindį. Bet kadangi režisieriui pritrūko drąsos kitaip žvilgtelėti į turgeneviškų pastatymų tradiciją, atsisakyti puošnių, bet visai bereikalingų, pavyzdžiui, Nataljos, apdarų, kurie ne tik aktorę, bet ir jos heroję gerokai pasendina ir "sutramdo", tai spektaklis ir pasistūmėjo prėsko melodramiškumo link: dvarininkė Natalja užgniaužia savyje meilę mokytojui, apskritai bet kokią meilę, nes staiga supranta, jog taip sudaužys ne tik savo auklėtinės Veros gyvenimą, bet ir savąjį. Už šį supratimą jai ir pastato paminklą režisierius.