Tarptautiniame muzikos prasmės kongrese

Dr. Darius Kučinskas, dr. Vita Gruodytė, Lina Navickaitė, Audronė Versekėnaitė ir prof. Rimtautas Kašponis

Spalio 3–8 d. Paryžiuje vyko aštuntasis tarptautinis muzikos prasmės kongresas (International Congress on Musical Signification), pavadintas "Gestai, formos, reikšminiai procesai muzikoje ir menų sąryšio semiotika" (Gestures, Forms and Signifying Processes in Music and the Semiotics of the Interrelation of arts). Kongresą organizavo Sorbonos universitetas (Šiuolaikinio meno estetikos institutas), Helsinkio universiteto Muzikologijos departamentas ir Tarptautinis semiotikos institutas Imatroje (Suomija). Pagrindiniams kongreso organizatoriams taip pat talkino "Muzikos kalbos" (Sorbona IV), "Estetikos, muzikologijos ir muzikinės kūrybos" (VIII Paryžiaus universitetas), "Šiuolaikinės kūrybos ir meninės refleksijos" (Strasbūro Marco Blocho universitetas) moksliniai centrai, "Meno tyrimų laboratorija" (Provanso universitetas), Suomijos ambasada Prancūzijoje ir Suomių kultūros intitutas Paryžiuje. Kongreso prezidentas buvo prof. Costinas Miereanu (Sorbonos universitetas), viceprezitentas – Eero Tarasti (Helsinkio universitetas), šią vasarą išrinktas tarptautinės semiotikų asociacijos prezidentu.

Kongrese pranešimus skaitė daugiau kaip pusantro šimto dalyvių beveik iš viso pasaulio: Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos. Daugiausia pranešėjų buvo iš kongresą organizavusių šalių – Prancūzijos ir Suomijos (beje, pati konferencija vyko taip pat dviejose vietose: I ir II Sorbonos universitetuose ir Suomijos kultūros institute). Iš artimiausių mūsų kaimynų bene gausiausiai savo šaliai atstovavo lenkai (šeši dalyviai). Visai nedalyvavo Latvijos ir Estijos muzikologai (matyt, dėl to, kad šių šalių mokslininkai aktyviau reiškiasi kasmetinėse semiotikų konferencijose Imatroje). Džiugu, kad kongrese pasirodė palyginti nemažas lietuvių būrys: Vita Gruodytė (šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Prancūzijoje ir atstovaujanti būtent šiai šaliai), Lina Navickaitė (šiuo metu studijuoja Helsinkyje ir atstovauja Suomijai), Audronė Versekėnaitė, Darius Kučinskas ir prof. Rimtautas Karolis Kašponis.

Šalia tradicinių muzikologinių temų (teoriniai muzikos aspektai, analizė, semantika, recepcija, atlikimo menas) kongreso organizatoriai šį kartą nutarė sudaryti keletą sekcijų, skirtų kai kurių tautinių muzikos kultūrų analizei. Taip buvo suformuota Lotynų Amerikos sekcija, kur susipynė brazilų, argentiniečių ir ispanų bei portugalų muzikos analizė, savarankiškos lenkų ir lietuvių muzikos sekcijos. Dauguma suomių pranešėjų dalyvavo kitu pagrindu suformuotoje sekcijoje "Feministinis judėjimas muzikoje: praeitis ir dabartis".

Lietuviškos muzikos sekcija vadinosi "Lietuvos kultūros refleksija: nuo Čiurlionio iki Greimo". Sekcijos darbo metu veikė prof. R. Kašponio parengta paroda "Greimo vaikystė". Sekciją vedė prof. Eero Tarasti. Pranešimus skaitė prof. R. Kašponis (pristatė savo parodą), D. Kučinskas ("Simetrija Čiurlionio kūryboje"), L. Navickaitė ("Interpretuojant Beethoveną: lietuviška tradicija"), E. Tarasti ("Sibeliusas, Nietzsche ir Čiurlionis – tarpmeniniai kompozitoriai"). Lietuvišką sekciją savo dalyvavimu pagerbė Lietuvos ambasados Prancūzijoje kultūros atašė Mėta Mikelaitienė, svariai prisidėjusi prie parodos organizavimo. Malonu, kad mūsų pranešimų klausėsi gausus kongreso dalyvių būrys, bet apmaudu, kad A. Versekėnaitės ir V. Gruodytės pranešimus organizatoriai įtraukė į kitas sekcijas ("Modernios muzikos aspektai" ir "Atvira sesija"). Kita vertus, jų pranešimai gvildeno universalius muzikos teorijos klausimus ir iš tiesų nebuvo susieti su lietuviška muzika.

Vienu reikšmingiausių kongreso pranešimų tapo Edinburgo universiteto profesoriaus Raymond’o Monelle’io paskaita "Ar muzikos semiotika mirė?" Lektorius, glaustai apžvelgęs semiotikos (kartu ir muzikos semiotikos) mokslo kilmę ir raidą, priėjo kritinę išvadą, jog lingvistinių tyrimo metodų taikymas kitoms meninės raiškos sritims (dailei, skulptūrai, muzikai) nėra produktyvus (ir netgi klaidingas) dėl prigimtinių šių menų ir kalbos skirtumų. Buvo teigiama, kad muzikos semiotika turėtų sukurti savo tyrimo metodą, imanentišką jos specifikai.

Kongrese teko sutikti nemažą būrį prieš ketverius metus Imatroje vykusio septintojo kongreso dalyvių. Vadinasi, iš tiesų yra susiformavęs tarptautinis muzikos semiotikų, kurie nuosekliai dirba šioje srityje ir ieško kelių gilesniam muzikos suvokimui, branduolys. Malonu, kad lietuvių muzikologai taip pat jau įsiliejo į šį procesą, kaskart išsamiau ir svariau pristatydami savo tyrimus bei atradimus.

Darius Kučinskas