Ars Electronica: tuštumos priemiesčiai

Markas Hansenas ir Benas Rubinas. "Klausymosi postas"

Šių metų festivalis "Ars Electronica", atsigrežęs į savo dvidešimt penkerių metų istoriją ir centrinėje Linco aikštėje įsikūnijęs laiką žyminčia piramide, siekiančia 2029-uosius, išskleidė plačią retrospektyvių ir futuristinių vizijų panoramą. Įvairiakrypčiai teoriniai kontekstai, lydimi kultūrinių-meninių-technologinių artefaktų, neišvengiamai kūrė kintančios patirties įspūdžių prisodrintą atmosferą. Nuo stereovaizdo, fiksuojančio konferencijų eigą realiu laiku iki virtualaus pasiskraidymo po Lincą; nuo įvairiausių tinklo vizualizacijos metodų iki rafinuotų interaktyvių pramogų: šešėliu mušinėjamų oro kamuoliukų; balsu valdomų Lego traukinių; pagal genų inžinerijos dėsnius sukonstruotų gyvūnų-robotų; garuose sklandančių ir į rankos judesius reaguojančių drugelių; interaktyvaus kino seansų. Tiesa, nemaža šių technologinių išradimų dalis kol kas egzistuoja tik kaip modeliai, laukiantys tolesnių tyrimų, galinčių nulemti ateities kasdienybę. Galbūt dėl to čia glūdi užkoduota suvokėjo reakcija: nejučia pradedi stebėtis savo nesistebėjimu.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl norisi kalbėti apie du šiuolaikinės patirties kontekste aktualius darbus. Ne tik dėl to, kad jie laimėjo dvi "Golden Nica" statulėles – pagrindinius festivalio "Ars Electronica" apdovanojimus (iš viso jų yra šešios). Tai Marko Hanseno ir Beno Rubino "Klausymosi postas" (The Listening Post) – interaktyvių menų kategorija, ir Thomaso Könerio "Tuštumos priemiesčiai" (Banlieue du Vide) – skaitmeninės muzikos kategorija.

"Klausymosi postas" – instaliacija, grindžiama ne santykiu su žiūrovu, o interaktyviu informacijos turinio kitimu. Tai didelėje salėje kabantis iš 231 nedidelio skaitmeninio ekrano sudarytas tinklas. Kiekvienas ekranas skirtas tam tikram teksto segmentui. Šie segmentai – realiu laiku fiksuojamos teksto atkarpos, cituojamos iš įvairių interneto šaltinių: internetinių puslapių, forumų, pokalbių svetainių. Šios savotiškos žinutės, automatiškai įgarsinamos balsu, o jam suteikiamas erdvinis muzikinis fonas. Dauguma tekstinių fragmentų – nesudėtingos struktūros frazės, apibūdinančios rašančiojo tautybę, amžių, lytį, seksualumą, religinius ir politinius įsitikinimus ar kasdienį gyvenimą.

Nardinamas į atmosferiško (čia labiausiai tiktų angliškas terminas aurality) garso transą, suvokėjas keliauja atsitiktinių pranešimų aibe, kol galiausiai pranešimo turinį pakeičia jo fizinė forma. Kulminacijoje per visą ekranų tinklą dideliu greičiu nubėga neįskaitomos simbolių eilutės, palydimos salėje pasigirstančio vėjo gūsio. Keliolika minučių "Klausymosi poste" prieš ekranų sieną tuščioje salėje lotoso poza sėdintis japonas kėlė abejonių, kad tai tik skaitmeninė interakcija – jis buvo pernelyg panašus į klasikinį "TV Budą", medituojantį kitoje "Ars Electronica" salėje.

Kaimynystėje eksponuotą Thomaso Könerio "Tuštumos priemiestį" galima vadinti savotiška minimalistine audiovizualine novele. Jos akustinis pagrindas – ištęsti ambient garsai, kasdienio miesto garsų landšafto dokumentacija, lėtai besiskleidžianti subtiliai suvaldyto natūralaus triukšmo fone. Videomedžiaga – vaizdai iš internete surinktų 3000 stebėjimo kamerų, įtaisytų nejudriose, sniegu nuklotose priemiesčių gatvėse, archyvų. Akis nefiksuoja lėtos vaizdų kaitos – jų kontūrai kinta nepastebimai. "Vienintelis regimas judesys – sniego, dengiančio kelius, formų kaita" (Thomas Köneris).

Belaikėje "Tuštumos priemiesčių" erdvėje realus sniego įvaizdis tampa meditatyvia abstrakcija, o kartu – beveik autobiografine nuoroda į T. Könerio kūrybinį kontekstą. Savo darbais "Stiprus šaltis", "Nežymėtos teritorijos" T. Köneris reprezentuoja Arkties šalčio patirtis. "Izoliacionizmas" – vienas iškalbingiausių terminų, kuriuo jis apibūdina savo meninę praktiką. Lėtos erozijos, irimo, nyksmo patirtys yra nuolatinė jo muzikinių ir kinematografinių darbų tema.

Tuščiavidurės 3000 kamerų akys ir vangi postindustrinių akustinių landšaftų tėkmė, į kurią reikia giliai įsiklausyti, smelkiasi už realių matomų paviršių į tai, kas nenusakoma. "Banlieue du Vide" – intymūs dienoraščiai žiemos šaltyje.

"Klausymosi postas" ir "Tuštumos priemiesčiai" yra du charakteringi darbai, liudijantys atvirkštinį informacijos srauto ir šiuolaikinių kasdienių patirčių tempo efektą.