Jaunatviški šokiai mėnesienoje

Scena iš spektaklio M. Raškovskio nuotr.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje kovo 8 d. įvyko Anželikos Cholinos teatro šokio spektaklio "Mėnesiena" premjera. Spektaklio choreografai – Lietuvos muzikos akademijos bakalauras, buvęs A. Cholinos aktorių šokėjų kurso studentas, o dabar jau ir Helsinkio teatro akademijos magistras Andrius Katinas ir Helsinkio teatro akademijos magistrė Maria Saivosalmi. Tiesa, šis spektaklis – premjerinis tik A|CH teatrui, nes pirmąsyk "Mėnesiena" buvo parodyta "Naujojo Baltijos šokio festivalyje" 2003 m. pavasarį. Tuomet jame šoko choreografų bendramoksliai iš Suomijos.

"Mėnesiena" puikiai dera A|CH teatro repertuare, nes čia vėl pasakojama apie meilę, kaip ir daugelyje A. Cholinos spektaklių. Todėl buvo simboliška, kad spektaklis parodytas Tarptautinę Moters dieną (tiksliau – vakarą). Nors pasakojimo apie meilę stilistika jis labiau būtų derėjęs prie Valentino dienos ar Joninių nakties šurmulio – tiek čia jaunatviško džiaugsmo gimstančiais pirmaisiais jausmais, koketavimo ir negalėjimo išsirinkti to vienintelio (proporcija labai lietuviška: keturioms merginom teko du jaunuoliai). Išties – tai spektaklis apie jaunystę, apie savo jausmų nesuvokimą, didžiulį norą skristi pajutus laisvę ir dar paauglišką negebėjimą artikuliuoti norimus pasakyti žodžius.

Jaunystėje taip būna – visko daug, bet nieko tikro, suvokto iki galo. Ir spektaklyje daug atskirų epizodų, kartais įsukančių į šokio ir emocijų sūkurį, kartais ištęstų ir nuobodokų, tarsi skirtų apmąstyti, kas gi čia aplinkui vyksta. Buvo net sunku užčiuopti kokią nors pagrindinę spektaklio ašį, ant kurios galėtum tuos epizodus suverti. Atrodė, kad jie kurti atskirai – kiekvienas savaip žavus, bet paskui dirbtinai sumontuoti, norint žūtbūt padaryti spektaklį, o ne divertismentą.

Spektaklyje panaudota F. Shuberto, A. Dvožako ir XX a. pradžios Rusijos čigonų muzika. Ji spektaklyje sukuria labai įvairią nuotaiką – nuo romantiškai ilgesingos iki bravūriškai ironiškos. Intarpuose scenos erdvę praplečia monotonišką svirplio giesmelę imituojantis garsas, suteikiantis visam spektakliui šiltos vasaros nakties įvaizdį. Tačiau jauni choreografai elgiasi su muzika kiek neetiškai, drastiškai nutraukdami kūrinius tose vietose, kur jie atrodo nebetinkami, net nesistengdami bent kiek kūrybiškiau sumontuoti atskiras dalis tarpusavyje.

Spektaklyje šoko nuolatiniai A|CH teatro šokėjai – Indrė Bacevičiūtė, Indrė Pačėsaitė, Edita Stundytė, Donatas Bakėjus, Andrius Žužalkinas, Kauno šokio teatro "Aura" šokėja ir LMA pirmakursė Raimonda Gudavičiūtė. Kiekvienas šokėjas lyg ir bandė sukurti individualius vaidmenis, tačiau choreografinė medžiaga nediktavo jokių ryškesnių charakteristikų, tad visiems tiesiog teko būti savimi – jaunais ir įsimylėjusiais.

Ryškiausiai pasirodė I. Pačėsaitė ir A. Žužalkinas. Jis spektakliui suteikė daug žaismingos nuotaikos, o paskutinė linksmos saviironijos kupina variacija tapo tikru perliuku. Šis šokėjas savo plastika ir išraiškingumu jau patraukė dėmesį A. Cholinos "Romeo ir Džuljetoje" sukurtu Merkucijaus vaidmeniu, bet dabar akivaizdu, kad talentingam atlikėjui visai nebūtina siužetu pagrįsta vaidmens charakteristika.

I. Pačėsaitė beveik visuomet kiek paaugliškai koketuoja su žiūrovais, savo partneriais ir choreografine medžiaga, bet "Mėnesienoje" tai tik pabrėžė jos jaunatviškumą. Ji buvo itin panaši į M. Saivosalmi, šokusią suomiškoje "Mėnesienoje".

R. Gudavičiūtė scenoje traukė akį puikia šiuolaikinio šokio technika, profesionaliai valdomu kūnu, tačiau jos vaidyba buvo kiek schematizuota, prislopinta. Būdama jauniausia tarp atlikėjų, ji geriausiai perteikė bundančių jausmų jaudinamos merginos būklę. E. Stundytė ir I. Bacevičiūtė scenoje nepasižymėjo išskirtinėmis savybėmis, bet savo tiksliais judesiais padėjo išlaikyti šokio ansambliškumą grupiniuose šokiuose. Bene blankiausiai atrodė D. Bakėjaus personažas, nusileidžiantis visiems ir savo plastika, ir aktorinėmis savybėmis.

Praeities nostalgija dvelkiančius kostiumus spektakliui sukūrė Marija Benetytė. Santūrių spalvų suknelės su plačiomis jūreiviško stiliaus apykaklėmis buvo papuoštos akį rėžiančių spalvų detalėmis, kurios kiek trikdė, nes kartais labiau traukė akį nei judesiai. Vyrų kostiumai buvo beveik klasikiniai šiuolaikiniam šokiui – kelnės, liemenė, marškiniai, švarkas, bet susidariau įspūdį, kad būtent tokia apranga kiek varžė šokėjų judėjimą.

Mariannes Nyberg šviesos kartais padėjo sukurti paslaptingos vasaros nakties – ar tikrai tik ne Joninių – nakties atmosferą su žiburiuojančiomis žvaigždėmis ir mėnesienos užlieta erdve. Bet kartais, ypač šokėjams susigrūdus ant scenos kampe sumestų kilimų krūvos, buvo sunku ką nors įžiūrėti.

Norėtųsi paminėti ir svajinga erotika dvelkiančią puikiai sumaketuotą spektaklio programėlę (tuo pasižymi visos A|CH teatro programėlės). Deja, jos dizaineris nenurodytas.

Toks spektaklis kaip "Mėnesiena" – retas reiškinys Lietuvos šiuolaikinio teatro scenoje. Iki šiol matydavome tik pačios A. Cholinos vienaveiksmius spektaklius, retkarčiais dar šmėkšteli J. Smorigino darbai. Kiti choreografai kuria tik nedideles kompozicijas, kurias tenka durstyti po kelias, siekiant užimti žiūrovus visą vakarą. Savo choreografine stilistika šis spektaklis labai skiriasi nuo A. Cholinos produkcijos, tad puikiai paįvairina A|CH repertuarą ir priartina šį teatrą prie vakarietiškesnės šiuolaikinio šokio teatro koncepcijos.