Ofortų siuita Prūsijos kronikai

Giedrės Jankevičiūtės knygos "Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940" reprodukuojamose archyvinėse nuotraukose galima išvysti R. Kalpoką, tapantį 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke "Gedimino karūnavimo" sceną, K. Varnelio istorinę kompoziciją "Kunigaikštis Vaidotas išsiveržia iš apgulto Kauno", Z. Kolbos mozaikas su Lietuvos viduramžių vaizdais I husarų kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko kareivinių ramovėje. Noras atspindėti Lietuvos praeitį dailininkų kūryboje išliks ir vėliau: A. Varnas, jau gyvendamas užsienyje, sukurs kompoziciją Mindaugo vainikavimas", istorinės "Durbės mūšio" temos imsis kaunietis dailininkas Pranas Griušys. Apie tai, kad istorines temas galima rutulioti ir kameriškose knyginėse iliustracijose, akivaizdžiai byloja grafiko Arvydo Každailio kūryba. 1993 m. jo iliustruota Simono Daukanto knyga "Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių" ne tik tarptautiniais apdovanojimais apvainikuos jo kūrybą, bet ir atvers vartus tolesnėms istorinėms dailininko vizijoms.

Kauno apskrities V. Kudirkos bibliotekoje atidaryta A. Každailio iliustracijų P. Dusburgiečio "Prūsijos žemės kronikai" paroda – tai dailininko dovana Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui bei puiki proga pažvelgti į tolesnes šio dailininko baltiškos ir prūsiškos istorijos menines interpretacijas, galimybė žiūrovui jau dabar matyti ruošiamos išleisti spaudoje knygos vaizdus. 1962 m. Kanadoje gyvenęs grafikas Telesforas Valius abstrahuotais vaizdiniais iliustravo J. Tysliavos istorinę poemą "Tawa nouson" apie prūsų kovas su kryžiuočiais. Tačiau kitaip nei dirbant su laisvai interpretuojamu J. Tysliavos tekstu, A. Každailiui teko sudėtingesnis uždavinys – iliustruoti dokumentinį istoriografinį šaltinį, Dusburgo kroniką, atspindinčią kryžiuočių ordino karų 1190–1326 m. istoriją. Tai seniausia išlikusi Kryžiuočių ordino kronika, parašyta lotynų kalba kryžiuočių ordino kapeliono Petro Dusburgiečio. 1332–1335 m. Kryžiuočių ordino kapelionas Mikalojus Jeroschinas Kroniką pavertė eilėmis vokiečių kalba. Pirmą kartą Kronika išleista 1679 m. Frankfurte prie Maino. Iš lotynų į lietuvių kalbą istoriografinį veikalą išvertė Leonas Valkūnas, komentarus parašė mokslininkas Romas Batūra. Knygos išleidimas buvo ilgai vilkinamas ir ji pasiekė skaitytoją tik nepriklausomybės atgavimo išvakarėse (1987).

Į XIII–XIV a. istorijos klodus A. Každailis žengia sublimuodamas kelių epochų patirtį, atsidurdamas po šimtmečių dulkėmis palaidotų istorinių kataklizmų sūkuryje. Kronikininko pasakojimai nuspalvinti kryžiaus karų apologijos dvasia. Be skrupulų aprašomi riterių plėšimai pagonių kaimuose P. Dusburgiečiui asocijuojasi su kova prieš nelabųjų išperas. Ką pasirinkti dailininkui? Ar tapti teksto atpasakotoju, ar savarankišku interpretuotoju ir net įvykių vertintoju, po kruopelę apibendrinant archeologų, lingvistų, istorikų triūso rezultatus? Tai, kad A. Každailis įtvirtina istorinį pilietiškumą, dvasinę savimonę ir pagarbą išnykusioms protėvių gentims, galima suprasti jau iš pirmųjų P. Dusburgiečio "Kronikos" iliustracijų. "Atleisk, broli, tu palaidotas, aš – gyvas. Bet garbę tavąją vis šlovins mūsų širdys…", – Franso Arellio žodžiais, išraižytais lakšte, prabyla dailininkas. Siužetų ir situacijų įvairovės kupini vaizdai ima rutuliotis kaip herojinė drama, istorinė ir poetinė sakmė, kaip darniai skambanti siuita. Ritmiškai išdėstytose, daugiafigūrinėse A. Každailio kompozicijose nepramušama siena alsuoja vienybės, herojizmo, laisvės troškimo siekiai. Tvirtai suręsti ofortų personažai kovoja vieningai kaip Paolo Uccello raiteliai San Romano mūšyje. Prūsų tautos heroikos ir pasiaukojimo pradai čia įgauna tokias vitališkas prasmes kaip graikų kovų fragmentai Partenono šventykloje ar "Kalevalos poego" žygdarbių apoteozė. Batalines scenas keičia buitinės, jos įtraukia žiūrovą į kameriško ir personifikuoto gyvenimo realijas. Kryžeivių kovų grafinio vaizdavimo atspindžių galima atrasti įvairiuose leidiniuose, tuo tarpu prūsų egzistencijos perkėlimas į grafikos lakštus pareikalavo iš dailininko didelės intuicijos, to meto įvykių restauracijos, baltiškosios kultūros reliktų ir archetipų tikslumo. "Kas jie buvo, tie žmonės, kurių palaikus kartu su žalvario segėmis ir balnakilpėmis gyvieji išversdavo kasdami žvyrą mano tėviškėje? Kaip jie gyveno, ką iš jų esame paveldėję, ką jie paliko aplinkiniam pasauliui, kodėl mūsų istorija pakrypo taip, o ne antraip, kodėl – kitaip negu kitos tautos – tiek mažai težinom apie protėvius", – klausė savęs dailininkas, iliustruodamas S. Daukanto "Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių". P. Dusburgiečio "Prūsijos žemės kronikoje" šių dialogų, apmąstymų apie negalėjimą "į savo brolį" kreiptis prūsiškai, užuojautos jo kančioms taip pat gausu. Daugianarės iliustracijos išskaidomos juostomis, pulsuoja iš vidaus, priverčia patirti didžiausią įtampą ir vėl nusėda globalių apmąstymų plotmėje. Stebiesi dailininko techninės meistrystės aukštumomis. Filigraninis preciziškumas, pilkšvai sodrūs tonai, impresionistinis linijų virpėjimas ir formų strukūriškumas išsilieja sustyguotame ansambliškame reginyje.

"Mūsų istorinės žinios niekada nebūna išsamios. Nuolat gali būti atrasta naujų faktų, kurie keičia praeities vaizdą", – rašė E.H. Gombrichas. Tačiau kartais vienas istoriškai aktualus darbas ar titaniškas triūsas gali tapti daugelio gyvųjų ir mirusių veiklos apvainikavimo tąsa.