Kopijų menas

Ekspozicijos fragmentas

Viešbutis "Narutis" kovo 4–7 dienomis trumpam tapo galerija. Netradicinėje aplinkoje surengta pirmoji Lietuvoje "reprodukcijų karaliaus" Daniele Ermso Dondé darbų paroda-pardavimas.

Jei kada nors svajojote pamatyti meno šedevrus, tokius kaip Leonardo da Vinci "Mona Liza" ar Vincento van Gogho "Saulėgrąžos", juos galėjote išvysti "Naručio" viešbutyje. Trijose nedidelėse patalpėlėse spraudėsi apie 80 meno šedevrų kopijų. Jei ne parodos aprašymas ir kabantys numeriukai ant paveikslų su kainoraščiu, galbūt ir būtų kilusi mintis, kad priešais mus – tikri meno šedevrai. Tačiau tiesiog ant žemės besimėtantys originalams identiški Gustavo Klimto "Bučinys" ir Edgaro Degas "Mėlyna šokėja" šį faktą greitai paneigia. Taip, tai kopijos-klastotės, kurios, rodos, niekuo nenusileidžia originalams. Visi paveikslai įdėti į paauksuotus rėmus, jų formatai, koloritas, potėpis, faktūra atitinka originalus. Neatitinka tik kainos – jos gerokai mažesnės už milijonines originalų.

Profesorius Daniele Ermesas Dondé yra naujos meno krypties – faux-art (kopijų menas) pradininkas ir "Dondé & Partner" firmos įkūrėjas. Aštuntajame dešimtmetyje jis legaliai pradėjo kopijuoti didžiųjų tapybos meistrų kūrinius. Dvidešimt jo firmoje dirbančių įgudusių kopijuotojų metų metus kopijuoja tų pačių dailininkų paveikslus, naudodami tos pačios rūšies drobes, dažus, teptukus, kaip ir tikrieji kūrinių autoriai. Dažniausiai kopijuojami Vincentas van Goghas, Claude’as Monet, Auguste’as Renoir’as, Gustavas Klimtas, Edgaras Degas, Amadeo Modigliani, Paulis Gauguinas – XIX ir XX amžių sandūros dailininkai.

Kaip tokią parodą vertinti? Ar reprodukcijos turi kokią nors vertę? Ar tūkstantinės kopijos nenuvertina tapybos šedevro vertės? Galima ir nebūti skeptiku – juk tapyta kopija yra daug geriau nei originalo dydžio ir kolorito neatitinkanti reprodukcija. Nors ir žinodami, kad tai kopija, gauname ne ką mažesnį estetinį pasitenkinimą. Ir meno šedevrų kopijų šalininkai, ir skeptikai turi savų argumentų.

Informaciniame lapelyje teigiama, kad Vakaruose pirkti kopijas nepaprastai populiaru ir prestižiška. Daugelis, ypač turintys pinigų, sutiktų teisėtai turėti visą anksčiau neįperkamų dailininkų paveikslų kolekciją ir kartu išlaikyti meno žinovo įvaizdį. Įsigyti aukštos kokybės Dondé kopijų yra daug prestižiškiau, negu puikuotis spausdintomis reprodukcijomis. Kitaip nei įprastos reprodukcijos, šie paveikslai kuriami tiksliai pagal originalus, su menkiausiomis detalėmis: koloritas, potėpis ir t.t. Juk negalima nuneigti, kad kopija reikalauja daug darbo ir talento, tai irgi savotiškas meno kūrinys.

Pats autorius teigia, kad kiekvienas jo darbo rezultatas yra "naujas originalas". Tokiais naujais originalais gali pasipuikuoti Gianni Versace, Frankas Sinatra, Monako kunigaikštis Albertas ir kiti žinomi žmonės.

Paskutinę parodos dieną nebebuvo įmanoma pasigrožėti Leonardo Da Vinci "Mona Liza" ar kitais žinomais meno kūriniais. Savo pirkėjus kai kurie iš šių darbų rado Lietuvoje.

Šiandien mums nebebūtina blaškytis po muziejus norint pamatyti Monet ar Klimtą. Jų darbus galima įsigyti, o gal pamatyti kieno nors svetainėje. Kopijos tarsi peržengia ribą tarp realybės ir farso, meno vertybės ir kičo.

Negi visi trokšta savo svetainėse iškabinti Vincento van Gogho "Irisus" ir taip pademonstruoti esą meno žinovai? Argi nebėra kitų dailininkų, išskyrus tuos garsiuosius? Spalvingose Las Vegaso panoramose šiandien galima atrasti Romos, Paryžiaus ar Venecijos vaizdų: Eifelio bokštą, Dožų rūmus, Koliziejų ir t.t. Nebebūtina skristi per Atlantą, norint pamatyti Europą, ją galima rasti Nevadoje. Tokia yra tikrovė, kurią įkūnija netikros legendinių miestų kopijos. Tokia tikrove tampa ir garsūs meno šedevrai.

Praūžusi Kaziuko mugė daugeliui padovanojo džiaugsmingų akimirkų, smagių įsigytų niekučių. Kartu pasitaikė puiki proga pamatyti nors ir netikrus, tačiau labai profesionaliai atliktus žymių pasaulio dailininkų darbus. Juk ne kiekvienam meno gerbėjui teks kada nors parymot ties Monet "Vandens lelijomis" ar kitu tapybos šedevru. Paskutinę parodos dieną ištuštėjusi ekspozicija rodo, kad ir Lietuvoje yra didžiojo meno gerbėjų, pasiryžusių sumokėti kelis tūkstančius eurų už kokybišką tapybos darbo kopiją. Jei kitur perka, kodėl ir mums čia, Lietuvėlėje, neturėti keleto nors ir netikrų šedevrų?