Pagrindinis herojus – laikas

"Kartą Amerikoje"

Šią savaitę teks plėšytis tarp kino teatrų ir televizoriaus: festivalis "Trispalvis kinas" vilioja galimybe pažvelgti į lietuvių kiną iš tam tikros ne tik laiko, bet ir labai asmeniškos, sakyčiau, tapatybės distancijos, nustatančios ir tam tikrą asmeninių vertybių skalę. Televizija pasiūlys kelis filmus, kurie taip pat verčia prabilti (bent jau sau) apie tapatybę ir vertybes. Mano mėgstamas psichologas Wojciechas Eichelbergeris, kalbėdamas apie tai, kad daromės vis labiau priklausomi (nuo pinigų, prestižo, darbo, firmos, namų etc), teigia, kad tai neišvengiamai priklausomybei mus pasmerkia abejonės savo tikrąja tapatybe ir su tuo susijusi baimė. Seniai pastebėjau, kad lietuvių filmuose randu daug savosios tapatybės atšvaitų, nors to visai negalėčiau pasakyti apie šių dienų lietuvių literatūrą, su kuria, regis, nebesieja jokia vidinė patirtis, net baimė. Skaitydamas lenką Jerzy Pilchą atpažįstu ir savo abejones: jaunystėje ilgai skaitytas Thomaso Manno "Užburtas kalnas" paliko panašius pėdsakus, kurie neišvengiamai nulemė tai, ką dabar vadintume europietiška tapatybe. Neseniai perskaičiau Susan Sontag teiginį, kad iš visų knygų didžiausią įtaką jai turėjo jaunystėje perskaitytas "Užburtas kalnas". Iš knygos ji mokėsi ir suprasti europiečius. Tai suprantama, nes "Užburtas kalnas" persmelktas, ko gero, tik Europos civilizacijai būdingų abejonių. Tikiu, kad žmones sieja būtent tokie – labai individualūs, bet kartu ir universalūs išgyvenimai, tikiu, kad gyvenimą gali pakeisti viena knyga ar vienas filmas. Jie lieka mumyse, ilgam nulemdami pasaulio ir savęs suvokimą, pakeisdami požiūrį į tai, kas yra svarbiausia. Ką tie apmąstymai turi bendra su Ūbio rekomendacijomis? Tiesiog tikiu, kad, tarkime, vienas Šarūno Barto filmas gali pakeisti kokio nors jauno žmogaus gyvenimą, ir būtų labai gaila, jei jis jo nepamatytų. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie kelis šios savaitės televizijos filmus. Jie visai iš kitų žemynų, bet – paradoksas – įrodo, kad lietuvių filmų tikrovės kontempliavimas kartais yra labai arti japonų kino tapatybės.

Šiemet "Oskarui" nominuotas japonų kino veterano Yoji Yamada filmas "Samurajaus likimas" (TV4, 17 d. 21.20), sakyčiau, labiau skirtas vyresniems žiūrovams. Jis apie susitaikymą su likimu ir kartu apie tai, kaip net susitaikius nevalia išduoti idealų. Pagrindinis filmo herojus yra samurajus, kuris dirba raštininku ir po žmonos mirties vienas augina dvi dukras, prižiūri sergančią motiną. Į pavargusį nuo namų ūkio darbų ir skurdo Seibėjų jo kolegos žiūri niekinamai. Tačiau tai – žmogus, kuris, kitaip nei jo kolegos, dar turi garbės jausmą. Kartą Seibėjus sutinka savo vaikystės meilę, kuri pabėgo nuo vyro girtuoklio. Jų vėl įsiplieskę jausmai filme rodomi subtiliai, neskubinant įvykių. Tačiau režisierius pasakoja ne tik apie daug skausmo atnešusį dviejų daug patyrusių žmonių suartėjimą. Jis kalba ir apie epochą, kurią gana tiksliai įvardija angliškas filmo pavadinimas "The Twilight Samurai". XIX a. ir neišvengiamai į Japoniją besibraunanti vakarietiška civilizacija pakeitė samurajų padėtį visuomenėje, jų idealai daug kam atrodo atgyvenę. Filme tai rodoma netiesiogiai, nors Seibėjus priverstas spręsti ne vieną dilemą.

Lėtas "Samurajaus likimo" ritmas, elegiška nuotaika, nuostabiai nufilmuoti peizažai ir meistriškai sukomponuoti kadrai, be abejo, verčia prisiminti ir kai kuriuos lietuvių filmus. Tačiau pasakojama istorija labai tiksliai atskleidžia ir tai, ką vadintume kartos ar epochos tapatybe. Beje, tai 77-asis šio kūrėjo filmas. Tuo japonų kinas taip pat nepakartojamas.

Japonų kino veteranai niekad nesiliauja stebinę ir stulbinę. Taip atsitiko ir su pripažintu kino klasiku Shohei Imamura ("Legenda apie Narajamą"), 1997 m. Kanų kino festivalio konkurse parodžiusiu filmą "Ungurys" (TV4, 12 d. 23.15) ir apdovanotu antrąja "Auksine palmės šakele". Gyvūno, kuris įvardytas filmo pavadinime, beveik nematome, nors jis gyvena akvariume kirpyklos centre. Jis yra savotiška ne tik filmo herojaus – bausmę atlikusio žmogžudžio kirpėjo, – bet ir režisieriaus kūrybos, jo režisūros metodo metafora. Čia viskas keičiasi nepastebimai, dingsta ir atsiranda akimirksniu, yra prieštaringa, bet neatsiejama. Pagrindinis filmo herojus yra ir tragiškas, ir komiškas, jame nuolat gyva praeitis ir dabartis, neviltis ir viltis. Po aštuonerių kalėjime praleistų metų jis norėtų džiaugtis gyvenimu, tačiau tas jo noras kažkodėl pripildo filmą nerimo atmosferos. Ką jis darys, pamatęs jauną moterį: pabėgs, pamils, nužudys? Tačiau prancūzų kritikas Thierry Jousse’as įžvelgė filme ir fundamentalų siužetą, kurį galima nusakyti vienu klausimu: kaip tapti žmonijos dalimi? Vadinasi, rasti savo žmogiškąją tapatybę.

TV3 (16 d. 23 val.) parodys pirmąją Sergio Leone’s filmo "Kartą Amerikoje" (1983) dalį. Tai vienas iš tų filmų, kuriuos be jokių abejonių gali pavadinti šedevru, ir kartu vienas ambicingiausių režisieriaus sumanymų, nors iš pirmo žvilgsnio jis tarsi neperžengia gangsterių sagos žanro ribų. Filmas buvo kuriamas po dvylikos metų tylėjimo. Leone prisipažino svajojęs apie triptiką: "Pirmasis pano "Kartą laukiniuose Vakaruose" pasakojo apie naujų sienų nukariavimą, trumpai tariant, apie 1887–1888 metus. Filmas "Kartą buvo revoliucija" nukėlė į 1910-uosius ir pasakojo apie Panchą Villą ir Meksiką. Man stigo trečiosios dalies, kuri pasakotų apie prohibiciją, Didžiąją depresiją, gangsterizmą. Tai toji Amerika, apie kurią visada svajojau žiūrėdamas filmus ir skaitydamas knygas, ypač tas, kurias rašė Dos Passosas, Chandleris, Hammetas, Hemingway’us, Fitzgeraldas…"

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje režisierių sužavėjo Henry Gray’aus knyga "The Hoods". Tai buvo pseudonimas, nes "rašytojas" tuomet sėdėjo Sing Singo kalėjime. Išėjęs į laisvę ponas Goldbergas papasakojo Leone’i apie tai, kas iš tikrųjų yra gangsteriai. Galiausiai filmo scenarijuje liko gal tik 10 procentų knygos. Kitaip nei Francisas Fordas Coppola, kuris "Krikštatėvyje" parodė italų mafijos atsiradimą ir įsitvirtinimą, Leone kalba apie žydų mafijos istoriją labiausiai akcentuodamas tris datas: 1925-uosius, 1933-iuosius ir 1968-uosius. Nepaisant beveik dokumentiško autentiškumo (pavyzdžiui, Robertas De Niro mokėsi specifiško amerikiečių žydo akcento, klausydamasisi slapta magnetofono juostoje įrašytų senų gangsterių prisiminimų), Leone pasakojimą prisodrina, sakyčiau, ypatingo požiūrio į amerikiečių kultūrą ir kiną (juolab kad mitinėje Leone’s Amerikoje tie du dalykai tiesiog sutampa). Amerikiečių kino istorija netiesiogiai taip pat tampa pasakojimo apie kelis gerus draugus, dar vaikystėje pamilusius tą pačią mergaitę, heroje. Pats režisierius yra sakęs, kad "Kartą Amerikoje" – tai "pasaulio pabaiga, žanro pabaiga, kino pabaiga". Kita vertus, tikrasis filmo siužetas – ne tik draugystė, išdavystė ir meilė, bet ir kelionė ieškant prarasto laiko. "Kartą Amerikoje" metaforiškumas tarsi gimsta iš opiumo, kurį taip mėgsta Roberto De Niro herojus: tai įsivaizduojama kelionė į praeitį, į amerikietiškojo mito gelmę. Paradoksas, bet tam, kad filme atkurtų 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio Amerikos didmiesčio atmosferą, režisieriui prireikė filmuoti senojoje Europoje. Pavyzdžiui, Niujorko centrinę stotį čia "suvaidino" garsioji Paryžiaus Gare du Nord. Beje, po dvidešimties metų panašiai ir Martinas Scorsese atkūrė XIX a. Niujorką Romos "Činečitos" studijoje.

Raimondas Vabalas taip pat mėgo savo filmuose kurti mitus, net patį garsiausią lietuvišką mitą apie Darių ir Girėną pavertė filmu "Skrydis per Atlantą". Tačiau vieno geriausių jo filmų – 1965 m. sukurtų "Laiptų į dangų" (LTV2, 14 d. 19.55) – tema vis dėlto yra laikas. Pokaris Lietuvos miestuose ir kaimuose čia rodomas su tikros tragedijos patosu. Tokios tragedijos lietuvių kine nebuvo iki tol, nėra ir dabar. Todėl kelionė laiku tęsiasi.

Jūsų – Jonas Ūbis