Jaunimiečiai pakvies į "Kaligulą"

Kovo 13, 14 d. Valstybinis Jaunimo teatras pristato vieną įspūdingiausių ir intelektualiausių XX a. pjesių – Albert‘o Camus "Kaligulą", kurią režisavo Ignas Jonynas. Prancūzų rašytojo, filosofo, 1957 m. Nobelio premija įvertinto Camus romanai "Svetimas", "Maras", "Krytis", esė "Sizifo mitas" Lietuvoje vis dar populiarūs. Iki šiol prisimenama ir 1983 m. Kauno dramos teatre Jono Vaitkaus statyta Camus "Kaligula", kur pagrindinį imperatoriaus tirono vaidmenį kūrė aktoriai Valentinas Masalskis ir Regimantas Adomaitis.

Kas išprovokavo Igną Jonyną po 20 metų grąžinti "Kaligulą" į teatro sceną? Galbūt paties Camus žodžiai: "…Kaligula nemirė. Jis tūno kiekviename iš mūsų. Jeigu jūsų rankose būtų valdžia, jei jūsų krūtinėje plaktų išdidi širdis, patys išvystumėte, kaip išsilaisvina toji pabaisa arba angelas, tūnantis jumyse."

Jonyno spektaklyje vieną iš žiauriausių senovės Romos imperatorių, žmogaus, šiurpinusio tiek savo amžininkus, tiek mūsų laikmetį despotiškos tironijos ir moralinio nuosmukio siautėjimu, Gajaus Cezario Germaniko – Kaligulos, vaidmenį kuria Rolandas Kazlas. Režisierius teigia, kad "gyvename laike, kai viskas turi savo vertę. Ir ne bet kokią, o aiškiai išskaičiuotą. Viskas gali būti parduota ar įkainota, jei objektas nors kiek atitinka paklausą. Vertė nustatoma pagal rinkos dėsnius. Kuo didesnį ažiotažą sukels vardas, tuo didesnį pelną jis atneš. Kalbant apie pasileidimą, savęs garbinimą ir egoistinę valdovo prigimtį, Kaligula irgi tapo bendriniu vardikliu. Tačiau kokie tikrieji tokio elgesio motyvai, tvirtai neatsakė dar nė vienas istorikas. Ir mes nesiruošiame atsakyti, bet jaučiame, kad šiuolaikiniame pasaulyje asmenybės-ženklo tema kaip niekada aktuali."

1944 m. kurdamas savo pjesę "Kaligula" Camus rašė: "Apart Kaligulos "fantazijų", daugiau niekas čia nepretenduoja į istorinį tikslumą. Jo žodžiai tikslūs, jų panaudojimas – ne." Galbūt ši paties autoriaus suformuluota nuoroda į neprisirišimą prie pseudoistorinių tiesų suteikė jo sukurtam Kaligulos paveikslui amžiną gyvenimą ir amžiną aktualumą, kaip žmogaus, kuriančio savo gyvenimo misteriją iš absoliuto ilgesio ir paieškų. Kaligulos laimės samprata slypėjo už gėrio ir blogio ribų. Jis ieškojo absoliuto: absoliutaus paklusimo, absoliučios neapykantos, absoliučios meilės. Persisotinęs ir kartu naivus Kaligula pasmerkė baisioms kančioms aplinkinius, siekdamas atrasti tą ribą, kuri nubrėžta žmogaus sielai. Jis ir pats kenčia, bandydamas išreikšti tai, kas neišreiškiama. Argi tai nėra tikrasis ir XXI amžiaus žmogaus portretas?

Jaunimo teatro inf.