Galia atvaizdui

Alvydas Lukys. "Pabaiga # 9"(atlikimo technika fotodrobė ant medinio porėmio). 2003 m.

"Kiekviena akimirka turi pabaigą. Bet tai ne apie liūdesį. Sąmonėje, lygiai kaip ir fotografijoje, fiksuojasi reikšmingiausios akimirkos. Bet tai ne apie džiaugsmą. Tiesiog laiko virsmui reikalingas stuburas. Taip atsiranda fotodaiktai. [...]"
Alvydas Lukys

Vilniaus fotografijos galerijoje gegužės 14 dieną atidaryta Alvydo Lukio paroda pavadinta "Prarasta - atrasta". Fotografija (kad ir kokia ji būtų) sugestijuoja mintis apie laiką, nes yra išrasta tarsi laiko gaudymo būdas. Jos kūrėjai galėtų vadintis "laikgaudžiais". Fotografai pavagia iš amžinybės jau praeitin nuskubėjusį momentą tam, kad įspaustų jį į lėčiau yrantį paviršių (metalą, popierių, drobę, molį etc.). Fotografijos aktas - tai nuolatinis objekto persekiojimas. Nuotraukos prigimtis fetišistinė. Geidžiamu fetišu tampa su užsidegimu kaupiami realybės atspindžiai, įnirtingai preparuojami svetimi gyvenimai, įvykiai, situacijos. Juos reikia išplėšti iš laiko tėkmės tą akimirką, kai esamasis virsta būtuoju. Tiesa, ne plikomis rankomis, bet naudojant gudriausius išradimus, kurių mechanizmuose paklaidinamas ir uždaromas atvaizdas. Galios žaidimai su vaizdu leidžia patenkinti nenumaldomą troškimą atgimti daugybe pavidalų, likti vaizdų atmintyje.

Istorija keičia fotografijos tikslus. Pirmieji fotografai fiksavo juos supančią aplinką ir žmones. Dirbo laiko metraštininkais. Tūkstantmečių sandūros menininkas A. Lukys savo fotografiją paverčia archeologo užrašais. Nuosekliai (t.y. ne vienus metus ir ne vienoje parodoje) vis rodydamas tai, ką galima vadinti daiktų nuotraukomis arba fotografija apie daiktus. Savo objektus A. Lukys vadina fotodaiktais teigdamas: "Juose fiksuojama tai, ko nesinori prarasti, kas sukaupia savyje ir praradimą, ir atradimą". Eksponuojamų nuotraukų centre - kartais lengvai atpažįstami ir populiarūs buityje rakandai, kartais daiktų liekanos, kurių pirmines funkcijas jau sunku nuspėti. Tai vis tos pačios, nuolat autorių dominančios temos variacijos. Nudžiungi atpažinęs detalę, pavyzdžiui, virvės galą, jau matytą ankstesnėje interpretacijoje ("Pabaiga # 10"). Tačiau ne visus daiktus pavyksta greitai ir lengvai iškoduoti. Dalis jų slepiasi šešėlyje, o materija tampa sunkiai nuspėjama ("Pabaiga # 4"). Vis dėlto ji (materija) šiose nuotraukose ypač svarbi ir dažniau matoma, nei nematoma. Popierius, medis, metalas, šeriai, audinys nuotraukose prikišamai (gali jausti ir net patirti) demonstruoja savo medžiagiškumą. Objektų tikroviškumo (materialumo) įspūdį stiprina jų neužbaigtumas. Nuotraukose nėra daiktų be trūkumų. Visi daiktai pažeisti kultūros ženklų ar irimo: atviros nudrėkstos medienos rievės primena išilgai plėšiamą raumeninį mėsos audinį, pavargęs, susilamdęs popierius, per vidurį susiūtas audinys, virve perrištas medžio gabalas, stirksantys buki (tuo dar skaudžiau žeidžiantys) vinių smaigaliai, galų gale ratas be stipinų. Kiekvienam objektui įmanoma parašyti po ligos istoriją, kurios išvada - serga perversiniu arte povera grožiu.

A. Lukio fotodaiktai įkūnija dvi būsenas. Fotografija juos arba išvaduoja nuo "prarasta - atrastasta" dualizmo, paverčia objektais, pakilusiais beveik iki stabo "statuso", arba daiktais, išlaikiusiais savyje (ir aplink save) žemiškus pėdsakus, akivaizdžius prarasto laiko liudininkus. Pats familiariausias iš pastarųjų - teptukas nuotaikingai užriestu trumpučiu kotu ir charakteringa storų plaukų ševeliūra (jie šeriasi, taip dar labiau priartindami šį nuotraukos "herojų" prie kasdienybės). Žemiškais galima laikyti ir tuos daiktus, kuriems duotas (suteiktas) šioks toks atskaitos taškas (aiški kampo vertikalė ir horizontalė). Jie įterpti į skurdų, bet vis dėlto interjerą. Tuo tarpu kiti (daiktai) pakylėti virš vertikalių ir horizontalių regos lauką skaidančių linijų į ten, kur prasideda metafizika. Štai gelsvoje erdvėje sklando "sudvasintas" audinio gabalas, susisukęs pats į save (o gal apgobęs kokį nors daiktą ar kūną, tik jo kontūrų audinys neišduoda). Virš jo (audinio) - tamsėjanti tuštuma. Gulinti medžiaga, daili lyg macha. Nuo sulamdytų kraštų krentantys šešėliai netemdo nuskaistėjusio būvio. Visumą skiria tik siūlė per patį audinio vidurį (su dailiai apdriskusiais "užlaidų" krašteliais). Simboliškai viena virš kitos sukryžiuotos medžio pusės ("Pabaiga # 2") neturi tokios auros, kokia spindi nesvarumo būsenoje pakibęs skuduras ("Pabaiga # 3").

Daiktas A. Lukio nuotraukose egzistuoja be jokio papildomo konteksto. Jį supanti aplinka nieko nesako. Tai, kas prarasta, tūno pačiame daikte, nes jis pats reprezentuoja visus per laiką į save sugertus kontekstus. Tuo tarpu fotografas, naudodamasis fotografijos technikos galimybėmis, tik imituoja daikto praeitį. Vienas kitą dengiantys sluoksniai, nutekėjusių ryškalų pėdsakai, potėpiai virš vaizdo, pabrėžtinai demonstruojami neapipjaustyti kadro kraštai ir kampai tėra buvusio laiko įvaizdis, sudarantis iliuzinę daikto aplinką. Skirtas tam, kad suklystum, neįžvelgtum tikrojo pavidalo, tik menamą jo atspaudą. Nuotrauka (mechanizmų tamsoje sugautas vaizdas) atspindi daiktą, o jos atspaudas klastoja daikto istoriją. Fotografas savo atradimą paverčia dokumentuotu praradimu.