Muzika

Tradicija tęsiasi

Charles`o Gounod operos "Romeo ir Džuljeta" premjera Kaune

Beata Leščinska

iliustracija
Laimonas Pautienius (Merkucijus) ir Kęstutis Alčiauskis (Tebaldas)

Kauno muzikinis teatras gegužės 16 d. parodė Charles`o Gounod operos "Romeo ir Džuljeta" premjerą. Parengti operos partitūrą teatras pakvietė maestro Joną Aleksą, antrasis dirigentas yra Julius Geniušas, inscenizacijos autoriai - režisierius Gintas Žilys, scenografas Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, choreografė Vesta Grabštaitė - komanda, susibūrusi statant Giedriaus Kuprevičiaus "Karalienę Boną". Jules`o Barbier ir Michelio Carré libretą vertė Ramutė Skučaitė, dainuojama lietuviškai. Prikeliant kadais Kaune, Lietuvos valstybės teatre, ne kartą statytą operą, buvo pasitikėta jaunais dainininkais. Gegužės 16-ąją dainavo Joana Gedmintaitė (Džuljeta), Edmundas Seilius (Romeo), Laimonas Pautienius (Merkucijus), Kęstutis Alčiauskis (Tebaldas), Tomas Vaitkus (Paris), taip pat Giedrius Prunskus (Kapuletis), Tomas Ladiga (Tėvas Lorencas), Giedrė Juknevičiūtė (Gertrūda), Nomeda Vilkanauskaitė (Stefanas), Benjaminas Želvys (Gregorijus).

Pati Kauno muzikinio teatro aplinka nuteikia poetiškai ir nekasdieniškai. Šimtametis teatras - miniatiūrinė daugelio Europos operos teatrų kopija, kurios, deja, niekur kitur neturime (Vilniuje senasis muzikinis teatras tokios savo funkcijos jau seniai neatlieka). Aplink Kauno muzikinį - gaivia vėlyvo pavasario žaluma pražydęs skveras. Teatro salė, užkulisiai, regis, kupini nuo XX a. pradžios čia besilankiusių, dainavusių, grojusių, kūrusių žmonių dvasios. Be galo maloniai nuteikianti atmosfera. Be abejo, savito atspalvio viskam suteikia žinojimas, kad šitame teatre ir gimė tautinė lietuvių operos tradicija - jis įžiebė daugelio dainininkų, dirigentų, scenografų, režisierių žvaigždes. Todėl itin gražiai, tarsi atsiradus savotiškai laiko arkai, čia suskambo ir jaunų dainininkų debiutai - tarsi senasis teatras juos palaimina "didžiajam" kūrybiniam gyvenimui. O gal toks įspūdis susidarė dėl to, kad debiutai išties puikūs, jaunieji dainininkai su kaupu pateisino į juos sudėtas patyrusių meistrų - maestro J. Aleksos, spektaklio režisieriaus ir teatro vadovo G. Žilio - viltis?

Joanos Gedmintaitės Džuljeta - išties įsimintinas vaidmuo. Solistė jau antrąkart per šį sezoną atkreipia į save dėmesį: rudenį jos sukurtas Donos Anos vaidmuo W.A. Mozarto "Don Žuane" Vilniuje (taip pat diriguojant J. Aleksai) tapo vienu iš pastatymo atradimų. Ir štai, praėjus pusmečiui, dabar jau Kauno publika išvydo J. Gedmintaitės Džuljetą. Nors abu vaidmenys, kaip ir pačios operos, skirtingi ir laikmečio, ir geografiniu, stiliaus požiūriu, dainininkės pažanga akivaizdi. Ch. Gounod operoje jau matėme scenoje laisvai besijaučiančią, dainavimą ir vaidybą puikiausiai derinančią atlikėją. Vokalinis meistriškumas taip pat akivaizdžiai išaugęs. Į operos pabaigą gal ir galima buvo pajusti šiokį tokį dainininkės nuovargį, tačiau ko verta pirmoji Džuljetos arija! Jau pirmosios dainininkės frazės prikaustė dėmesį prie be galo stilingo, niuansuoto, virtuoziško dainavimo ir nepaprastai gražaus tembro. Opera buvo atliekama lietuviškai, tačiau J. Gedmintaitė savo interpretacija sugebėjo perteikti specifinę prancūzišką dvasią. Pati solistė yra sakiusi, kad svajojo atlikti Džuljetos vaidmenį, o po spektaklio prisipažino, jog šiame vaidmeny tiesiog gyvenusi. Tas buvo justi ir scenoje.

Romeo vaidmenį atlikęs Edmundas Seilius, turintis gražaus, šviesaus tembro balsą, puikiai perteikė lyriškąjį Ch. Gounod muzikos pradą. Kiek pritrūko balso jėgos dramatiškesnėse Romeo partijos vietose, tačiau jokiu būdu nepatarčiau tos jėgos siekti forsuojant, ji turėtų atsirasti po truputį, toliau protingai dirbant su balsu. Beje, Kauno muzikiniame teatre E. Seilius jau trečius metus dainuoja Nemoriną G. Donizetti "Meilės eliksyre", o LNOBT visai neseniai parengė Pango vaidmenį G. Puccini "Turandot". Vaidybiškai E. Seiliaus Romeo taip pat labiau yra lyrinis herojus, toks, sakyčiau, lietuviškasis Leonardo DiCaprio, juolab kad kontrastą sudaro karingieji Merkucijus (L. Pautienius) ir Tebaldas (K. Alčiauskis). Tebaldas, bent jau man, pirmiausiai asocijuojasi su S. Prokofjevo baleto personažu, kuriam ieškodamas dainuojančio atitikmens apie tenorą tikrai negalvotum. Tačiau Ch. Gounod "Romeo ir Džuljeta" - tai prancūzų lyrinė opera, sukurta, kaip žinia, gerokai prieš žymųjį baletą (premjera - 1867 m.). K. Alčiauskis dainavimu įtikino, kad ir tenoras gali įkūnyti karingąjį Tebaldą. Be to, scenoje buvo kuriamas išraiškingas duetas su priešiškojo klano siela Merkucijumi, kurį vaidino L. Pautienius. Akivaizdu, jog šis solistas veiksmo pripildytame spektaklyje, koks ir buvo "Romeo ir Džuljeta", jaučiasi kaip žuvis vandeny. L. Pautienius su K. Alčiauskiu čia dainuodavo, čia kuo rimčiausiai kibdavo vienas kitam į atlapus - tikra "veiksmo" opera! - kol galiausiai juos abu (Merkucijų ir Tebaldą) žuvusius iškilmingai išnešė iš scenos. Puikiai pasirodė ir kiti solistai, įsiminė G. Prunskaus, T. Ladigos dainavimas.

iliustracija
Joana Gedmintaitė (Džuljeta) ir Edmundas Seilius (Romeo)

Čia leisiu sau lyrinį nukrypimą. Ir operos finale, kai vienas kito akivaizdoje nusižudo Romeo ir Džuljeta, ir kruvino kivirčo scenoje, kuri baigiasi taip pat jaunų personažų Merkucijaus ir Tebaldo mirtimi, pagalvojau, koks visgi yra Ch. Gounod operos, o kartu ir Shakespeare`o tragedijos, kuri savo ruožtu genialiai perpasakoja iki tol jau egzistavusią istoriją, "pranešimas"? Didaktiškas, kad meilė, virtusi mirtimi, sutaiko priešiškas šeimas ir taip atveda prie kriščioniškos santarvės? Tristaniškos meilės ir mirties vienovės idėja, kurią galime atrasti daugelio ankstyvųjų ir vėlyvųjų romantikų kūriniuose? Nežinia, kas sukūrė pačią pirmą istorijos apie Romeo ir Džuljetą versiją ("siužetiniai tragedijos motyvai sutinkami jau antikinėje literatūroje" - iš programėlės), tačiau ta mirčių gausa greta besiskleidžiančios pirmosios meilės ir bundančios aistros labai aiškiai nurodo į paauglystės problematiką (juk pagrindiniai tragedijos personažai - paaugliai!), galbūt turinčią ir "lolitiško" atspalvio. Kodėl ši istorija šimtus metų taip jaudina? Galbūt dėl to, jog kiekvienam primena tuos kažkada "žalioj jaunystėj" išgyventus pojūčius, taip kaip V. Nabokovo personažui kiekviena "lolita" skausmingai primindavo vaikystėje mylėtą mergaitę?..

Ch. Gounod "Romeo ir Džuljeta" yra vienas iš pripažintų prancūzų operos šedevrų. Tai - ganėtinai sudėtinga opera ir nors darytos kupiūros, maestro J. Aleksa ėmėsi tikrai didelio darbo prikelti šią operą iš užmaršties lietuviškoje scenoje. Dirigentas jautriai "prakalbino" ne tik partitūrą, bet, manyčiau, paskatino pasitempti ir Kauno muzikinio teatro orkestrą. Šiokių tokių netikslumų buvo, muzikantų intonacija vietomis šlubavo, tačiau orkestre skambėjo melodinės linijos, girdėjome harmonijas, jautriai akompanuota solistams ir taikliai kurtos nuotaikos. Manau, darbas su tokio lygio dirigentu kaip J. Aleksa suteikia kūrybinių impulsų visiems pastatyme dalyvaujantiems atlikėjams.

Konceptuali A. Jacovskio scenografija. Savo principu ji artima kitiems dailininko darbams, labiausiai - minėtai "Karalienei Bonai". Scenovaizdžio akcentu tampa scenos centre esanti mobili konstrukcija - besisukiojanti siena, kuri iš vienos pusės tampa namų fasadu su renesansiška arka, iš kitos pusės - mūru, iš šono - balkonu. Išradinga, estetiška ir funkcionalu.

A. Jacovskytės kostiumai - savitai stilizuotas renesansas kartu su šiai dailininkei būdingomis tamsiomis, prislopintomis spalvomis. Beje, besivaidijantys klanai rodomi kaip šiuolaikiniai priešiški gangai a la Bernsteino "West Side Story". Tai ir režisūrinis G. Žilio sumanymas, matyt, skirtas pritraukti į operą jaunimą. Galimas daiktas, kad taip ir bus, tačiau man, tiesą sakant, tos režisūrinės sąsajos su dabartimi pasirodė kiek pritemptos. Be abejo, buvo ir įdomių pastatymo momentų, vienas iš kurių - skambant paskutiniams operos garsams lėtai besileidžianti uždanga, tarsi sakanti "liūdna pasaka baigta". Scenografijos ir kostiumų visumą trumpai galima pavadinti nuoseklia ir stilinga, visgi scenovaizdis pasirodė pernelyg niūrus (nors tendencija statyti spektaklius "patamsyje" pas mus ganėtinai populiari).

Apskritai Kauno muzikinio teatro spektakliams būdinga tai, kad čia aiškiai juntami atlikėjų įgūdžiai daug judėti scenoje, daug dėmesio skirti ne tik dainavimui, bet ir vaidybai. Tai rodo ir režisieriaus G. Žilio požiūrį į operą pirmiausia kaip į teatro žanrą, ir kartu įdomų choreografės V. Grabštaitės darbą.