Lyčių montažas posovietinėje erdvėje

Intriguojantis lyčių montažo terminas puikiai nusako praeitą savaitę ALF vykusią diskusiją "Žiniasklaida - lytiškumo cenzorė" ir kino forumą "Lyčių montažas: posovietinės erdvės paradigmos" "Skalvijos" kino centre. Lyčių santykiai ir jų reprezentacija šeimoje, visuomenėje, politikoje, ekonominėje sferoje ir žiniasklaidoje nagrinėti remiantis sociologiniais tyrimais ir filmuota dokumentine medžiaga.

Kino forumas sutraukė ypač daug žiūrovų, o tai, kad filmai rodyti nemokamai, suteikė galimybę pamatyti juos visus ir palyginti vyrų bei moterų situaciją skirtingose šalyse. Geriausia pasižiūrėti visus - ne tik dėl kultūrų ir tradicijų įvairovės, bet ir dėl skirtingos kino kalbos. Juk svarbu ne tik parodyti socialinę nelygybę ir asmeninius skaudulius, bet ir sulaukti auditorijos atsako, provokuoti diskusiją.

Nors visi filmai rodo moterų padėtį posovietinėje erdvėje, tačiau jų problematika ir vizualiniai sprendimai skiriasi. Filmų kūrėjų pozicija dažnai reiškiama pernelyg tiesmukai - moterys vaizduojamos tik kaip nebylios patriarchalinės visuomenės aukos arba priešingai - kaip didvyrės, pastačiusios ant kojų nusmurgusį miestą (gamyklą, savivaldybę etc.) ir pasiryžusios prikelti visą šalį (ukrainiečių filmas "Valdžia - moteriškos giminės"). Be abejo, viena iš tokių dokumentinių-analitinių filmų funkcijų - švietėjiška, auklėjamoji. Tačiau ne taip paprasta "pažadinti" sąmoningumą. Įdomu, kad moterys filmų statytojos labiau orientuojasi į moterų auditoriją, siekia supratimo ir atjautos (Gruzijos režisierės Lijanos Džakeli "Nematomos"), o režisieriai vyrai tarsi kalbasi su kitais vyrais ir nesąmoningai reprodukuoja moters vaizdavimo stereotipus (Uzbekijos režisierius Furkatbeko Jakvalchodžijevo "Padienininkės").

Ir dokumentinis sunkios moters padėties vaizdavimas, ir pozityvių vaizdinių kūrimas - sunki užduotis filmų kūrėjams, nes pasakojimas tampa lengvai nuspėjamos retorikos įkaitu. Filmui prasidėjus jau žinai, kaip jis baigsis. Herojai ir jų problemos pernelyg unifikuojami, pateikiami kaip nekintanti visuma, ir žiūrovui belieka baisėtis arba gėrėtis nufilmuotais vaizdais. Gyvenimo įvairovė ir sudėtingumas lieka už kadro.

Lietuvių filmo "Rytoj bus geriau" kūrėjos (režisierė Monika Juozapavičiūtė, scenarijaus autorė - Violeta Baublienė) bandė išvengti unifikavimo pasirinkdamos skirtingų visuomenės sluoksnių ir tautybių herojes, tačiau pateko į "politinio korektiškumo" pinkles. Tai, kad filme rodoma ūkininkė, menininkė (kuri iš pradžių pristatoma kaip bedarbė), mokslininkė ir Kita (rusakalbė, pažinčių tarnybos vadovė) dar nereprezentuoja visuomenės skirtingumo. Moterys pristatytos tik vardais, nors visos gerai žinomos savo srityje ir padariusios profesinę karjerą. Taip jos tarsi uždaromos buitinėje sferoje. Be to, visos herojės atstovauja tradiciniam šeimos modeliui - šalia būtinai parodomas suprantantis ir palaikantis vyras (kartais tiesiog idealus). Suprask: gera šeima (= mylintis vyras) - karjeros pagrindas. O kaip su išsiskyrusiomis karjeros moterimis, kurios sudaro žymią dalį Lietuvos visuomenės? (Jas matome estų filme).

Be abejo, neįmanoma pristatyti visų visuomenės grupių - todėl pasirinktas ketvertukas ir atrodo dirbtina ideologinė konstrukcija. Moterų istorijos plėtojamos paraleliai, tačiau viena kitos nepapildo. Jas sieja tik autorių intencija parodyti moteris kritinėje situacijoje - kaip jos sugeba įveikti sunkumus. Toks retrospektyvinis pasakojimas tampa spąstais filmo herojėms: jos turi suvaidinti savo gyvenimą, tarsi iš naujo (pagreitintai) įveikti krizę. Todėl filmas įstringa tarp dokumentikos ir vaidybos.

Žinoma, specialiai užsakyti filmai dažniausiai akcentuoja turinį, o formos reikalavimai nustumiami į antrą planą. Tačiau toks plakatinis paprastumas, arba priešingai - moralizuojantis įmantrumas, susilpnina jų poveikį. Pavyzdžiui, tragiškas pasakojimas apie moteris, skurdo priverstas tapti gyvais narkotikų konteineriais ir rizikuoti gyvybe, kad išmaitintų šeimą, atrodė ne toks įtaigus dėl moralizuojančių komentarų už kadro ("Gyvieji konteineriai", Tadžikistano režisierius Orzu Šaripovas). Mongolijos filmas "Šilko raštai" (režisierius Urančimegas Nansalma) priminė optimistinę tarybinių laikų kroniką - besišypsantys veidai, entuziazmu trykštančios minios, šviesios spalvos. Tačiau sudomino ne džiugus pasakojimo tonas, bet mongolų požiūris į išsilavinimą. Daugelis kalbintų šeimų aiškino, kad mergaites reikia leisti į mokslus, o berniukai turi patys susirasti gyvenimo kelią, todėl 80 proc. studentų, baigiančių aukštąsias mokyklas - merginos.

Sprendžiant iš matytų filmų, moters padėtis sunkiausia mažose, sėsliose tradicinėse bendruomenėse, pavyzdžiui, azerbaidžaniečių, įsikūrusių Gruzijoje ("Nematomos"). Ten mergaitės praktiškai net nepradeda savarankiško gyvenimo - sulaukusios 14-15 metų ištekinamos arba pagrobiamos. Anksčiau tarnavusios tėvo šeimai, dabar tarnauja vyro. Be informacijos ir pakankamo išsilavinimo jos neturi jokių galimybių rinktis ar ką nors keisti. Azerbaidžane patriarchalinės šeimos modelio įtvirtinimui pasitelkiamos net šiuolaikinės technologijos - ultragarsu nustačius, kad gims mergaitė, dažnai daromas abortas, net jeigu šeimoje jau auga berniukas ("Linkiu septynių sūnų ir vienos dukters", režisierius Ali Isa Džabarovas).

Vis dėlto įdomiausi filmai, kurių autoriai leidžia kalbėti patiems herojams, ir žiūrovai gali susidaryti savo nuomonę apie situaciją (be abejo, montažas nėra nekaltas dalykas - jį naudojant perduotas pranešimas daug įtaigesnis nei tekstas . Neatsitiktinai režisierių Jaako Kilmi ir Andreso Maimiko filmas "Tėvynės grožybės" pripažintas geriausiu 2001 m. Estijos dokumentiniu filmu ir atrinktas dalyvauti Roterdamo filmų festivalyje. Jo herojės - dvi moterys, formuojančios jaunų esčių gyvenimo orientyrus. Viena iš jų - buvusi "Misis Estija" konkursų prodiuserė - moko mergaites seksualiai vaikščioti, šokti ir puoselėti savo grožį, o kita, skautus primenančios "Tėvynės dukrų" organizacijos vadė, marširuoja ir komanduoja, mokydama daryti gerus darbus Tėvynės labui. Pačios herojės - stiprios ir savarankiškos moterys, tačiau jų iš pažiūros priešinga ideologija įtvirtina patriarchalines tradicijas. Viena moko patikti, kita - (ap)tarnauti. Filmo autoriai subtiliai sugretina abi vaikų muštravimo sistemas, bet neperša savo išvadų. Politinė situacija pasikeitė, bet giluminės visuomenės struktūros liko nepakitusios. Todėl tokie "lyčių montažai" labai reikalingi - kaip veidrodis, kaip projekcija, kaip pretekstas naujam lyčių pokalbiui.