Miglelė saulei šviečiant

Nuo pirmųjų "Sugrįžimo" festivalių vertinu šį puikų renginį, žaviuosi jo organizatorių entuziazmu ir sugebėjimais kryptingai veikti. Manau, jog ne tik šiais požiūriais su Ryčiu Jokūbaičiu, "Literatūroje ir mene" (2003. 05. 03., "Sugrįžtantys") primenančiu penktą kartą vykstančio festvalio svarbą, esame vienminčiai. Tačiau gerokai nustebau perskaitęs žodžius, esą šio festivalio "svarba mūsų kultūrai nepalyginamai didesnė, negu gausiai finansuojamų Thomo Manno atminimui skirtų vakarų, rengiamų nedidelei vokiečių turistų auditorijai (O. Narbutienė teigė, kad lietuvių klausytojų koncertuose mažuma)".

Mane dažnai glumina principas ką nors giriant čia pat kitą reiškinį papeikti. Ypač kai tas kitas - nė kiek nemenkesnis. O jauno (taip sprendžiu) rašinio autoriaus požiūris nežinančiam kelia mintį apie vokiečių rašytojo garbintojų grupelę, susieinančią į migloto turinio bei svarbos "vakarus". Nujaučiu ("tarp eilučių") nuostatą menkinti, nustumti į marginalijas šešias (šiemet vyks septintoji) pasigėrėtinai aukšto lygio bei plataus spektro meno šventes Nidoje - tame viename stebuklingiausių Europos kampelių, kurį, kaip ir Vilniaus senamiestį, globoja UNESCO.

Tiek sėdėdamas perpildytoje tenykštėje evangelikų liuteronų bažnyčioje, tiek terasoje arba pievoje ties rašytojo vasarnamiu tiksliai nenuspręsčiau, ar aplink mane daugiau vokiečių bei kitų užsienio svečių, ar mano kraštiečių. Kai porą kartų buvo rodomas naujas dokumentinis filmas apie Klausą Manną, be vertimo vykusiame seanse vyravo vokiečiai. Daugiau nei pusę susirinkusiųjų jie sudarė ir atidarant parodą apie šį rašytojo sūnų. Tuo tarpu kiek mažiau nei lietuvių jų matėsi per pokalbius bei eseistinius pranešimus, istoriniu ir dabarties aspektu svarstančius lietuvių išeivijos situaciją, savimonės pakitimus, kultūros darbus. Buvo pasirūpinta, kad lietuviškai nesuprantantieji girdėtų vertimą, ir jis, Goethe`s instituto dėka, buvo pasigėrėtino lygio (tai pas mus ne itin dažna). Lygiai sklandžiai į lietuvių kalbą buvo verčiami ir vokiški tekstai. Valdo Adamkaus (prezidentas yra šio festivalio globėjas, kaip ponia Alma - "Sugrįžimų"), Viktorijos Daujotytės, Irenos Veisaitės, Egidijaus Aleksandravičiaus, Tomo Venclovos žodžiai svečiams, kiek patyriau, kėlė nemažai minčių apie sudėtingus mūsų istorijos bei kultūros vingius. Kaip, beje, ir mums patiems.

Labai daug kam buvo įdomu išgirsti apie Mannų giminės peripetijas iš rašytojo vaikaičio (irgi rašytojo) Frido Manno lūpų. O ko vertos paryžietės Dominique Miermont įžvalgos! Visa tai toli pranoksta vienos šeimos, netgi vienos epochos matmenis, tampa savastim, artima ir Europai, ir Amerikai (pastaroji, suteikusi Thomui Mannui pilietybę, enciklopedijose jį įvardija kaip "vokiečių kilmės amerikiečių rašytoją").

Vakarai... Bet juk buvo dienų, kai nuo ankstyvos popietės turėjai suspėti iš parodos atidarymo į pokalbį, iš ten - į koncertą. Festivalis telkia iškiliausias mūsiškių muzikos atlikėjų pajėgas. Pernai pasirodė 15 solistų, M.K. Čiurlionio kvartetas, programų įvairove stebinęs "Aidijos" choras, Muzikos akademijos kamerinis orkestras. Iš kitur - Europos elitui priskiriamas Bohuslavo Martinu kvartetas (Čekija), nemenkesnis fleitos virtuozas Carstenas Hustedtas, smuikininkas Kolja Lessingas, pianistas Alexsanderis Malteris (Vokietija). Manau, kad išeivijoj mirusio Kazimiero Viktoro Banaičio kūrinių koncertas Vilniuje vyktų nepilnoje Filharmonijos salėje. Nidoje jo muzikos klausėsi sausakimša bažnyčios nava ir viršutinė galerija, kur tarp kitų stovėjo ir Frido Mannas. Ar buvo kada nors kur nors K.V. Banaitis šitaip išklausytas ir suvoktas? Atrasdami jį, užsieniečiai ir ne vienam mūsų padėjo šį primirštą autorių "atrasti". Nebūčiau ten buvęs - nepatikėčiau.

Nida, kaip ir Vilnius, yra magiška vieta. Abi jos skirtingai kelia dvasią, ypatingais būdais žmogų ir ramina, ir įjautrina. Po Thomo Manno festivalio pernai puoliau rašyti "paklodes" į du Vilniaus savaitraščius, o jaučiuosi tik dalelę minčių išsakęs. Tad gal nepriešinkim dalykų, kuriais dera didžiuotis.

Edmundas Gedgaudas