Pasipasakojimai

Kjersti Sundland. "Dora" (video). 2002 m.

Buvusi spaustuvė (Maironio gatvėje) mano vaizduotėje stūkso kaip šalta kvazimodiška erdvė. Žinoma, įspūdingo dydžio jos vidus ir nepuoselėjamas paviršius plataus užmojo projektams teikia galimybių laisvę. Tačiau norint suvaldyti tokio gremėzdo poveikį meno kūriniams, norint susivaldyti žiūrovui (kad nepabėgtų nuo šalčio ir nykumos slėgio), reikia šio to įdomaus.

"Meeting place" jaunų menininkų projektas ir yra šis tas įdomaus. Įvairaus pobūdžio meno objektai sklandžiai įsiliejo į neformalią aplinką, paroda gyva ir judri tiek, kad visokie drebuliai pasitraukė į antrą planą. Bendras vaizdas labai žaismingas. Daug didelių žaislų, pavyzdžiui, Mattiaso Norstromo vandeniu besispjaudanti gėlė. Ir vaikystėje išlendančių susidomėjimo dalykų. Lytinės brandos smalsumą primena (o gal tai niekad nenustojo savo įdomumo?) norvegės Anne Klovning videoinstaliacija. Jau pati palapinė įkūnija pabėgimo iš miesto (nuo visuomenės kontrolės) galimybę, o joje vyksta tai, kas paprastai ir vyksta tolimose, tamsiose, glaudžiai apgyvendintose vietose - prožektoriaus šviesa gamina negrabią, vadovėlišką, bet užtat slėpiningą erotiką. Helen Torp Andersen videoprojekcijoje rodomas pirminis įtarumas veidrodžio atspindžiui ir dvikovos pobūdį įgijęs liežuvio kyščiojimas nebepadeda atkurti vientiso savęs vaizdinio. Vienas įtaigesnių kūno suvokimo skilimo temos variantų - suomio Santeri Tuori "Bogyman" (2001m.) vaikas-baubas. "X failų" personažą arba haliucinaciją primenantis vaiko pavidalas. Ant nespalvotos nuotraukos projektuojamas spalvotas sulėtintas vaizdas, kur vaiposi tas pats veidelis. Transformacijos išblaško vaiko "nekaltumo" iliuzijas, reflektuoja jo šiurpulius ir baimes. Socialinių vaidmenų drebėjimas ir hičkokiškas netikrumas sulipdytas ir norvegės Kjersti Sundland videodarbe "Dora" (2002 m.) - lėlės-mergaitės seksualumas toks daugiaprasmis, kad esi išspjaunamas į ikiedipinę stadiją, kur kalba ir aplinkos signalų vertinimai dar chaotiški ir tuščiaviduriai.

Vyrauja draugiškų pasipasakojimų atmosfera. Situacijos pasimatuojamos, daiktų ir dalykų santykiai pamainomi tikrinant reikšmių stabilumą arba žvilgsnis tiesiog vagiamas ir bedamas į įdomiu faktu pasirodžiusį reikalą. Tiesioginis imperatyvas: "pažiūrėk (pauzė)..., jauti?" geriausiai apipavidalintų įstūmimo į situaciją strategijas, kuriomis jauni menininkai pasakoja savas aktualijas. Jauti (?), kiek prasmių ir visokiausių ženklų prikuria privačių namų priestatai, jauti (?), kaip smarkiai dirbtinis atrodo tas pripučiamas namukas kalnų fone, jauti (?), kiek istorijų galima prikurti iš vienos pliažo nuotraukos kadruojant fragmentus, jauti (?), kiek skudurėlių iš įvairių "kinijos" fabrikėlių prireikė šitam kilimėliui supinti, jauti (?), kaip nieko nebereiškia žodis laimėtojas?

Visad tikėjau, kad gyviausias menas gimsta ir yra skiriamas konkretesnių žmonių būriui, kai jaučiama minčių apytaka. Tuomet vyksta kažkas panašaus į molekulių kristalizaciją - idėja limpa prie idėjos ir gaunasi sąmonė (ne nesąmonė) (būtent todėl poetai nuolat jaučia poreikį pasikalbėt). Batsiuvys privalo įsivaizduoti pėdą, o menininkas turi "matyti" kuris akis-veidą-sąmonę to, kas žiūrės. Parodos jungtinė kompanija iš Švedijos, Norvegijos, Estijos, Latvijos, Suomijos ir Lietuvos, kaip teigia katalogas, turėjo progą pasibūti kartu, gal todėl darbai, nors ir skirtingi, susibendrauja. Tiesa, latvių autoriai išsiskiria tradiciškumu, polinkiu mėgautis akademiniais formaliais uždaviniais. Lietuviai aiškiai linksta į švarų konceptualumą. Norvegai su suomiais rūpinasi savivoka ir reprezentacijos tyrimais. Tačiau kuo visi nesirūpina, tai nacionalinių gairių braižymu. Įvairovė atsiranda greičiau dėl kontekstų skirtumų. Kaip ir Raimundo Krukonio vėliavos viena nuo kitos skiriasi tik atspalviais. Sumažintos minėtų šalių vėliavos, padaugintos ir perkeltos ant medžiagos, sudaro mirgantį paviršių. Taigi faktiškai tai - visai skirtingos spalvų kombinacijos, tačiau vizualiai praktiškai tas pats. Krukonio "Vėliava" (tik Lietuvos vėliava), kaip meno kūrinys, prarado dalį stiprumo, papildyta kitų šalių vėliavų analogais, tačiau aiškiai atvėrė tautinio aspekto nesvarbumą jauniems menininkams.

"Meeting places" norisi vadinti jaunatviška ne tik dėl spalvingumo, bet ir dėl prioritetų pasirinkimo. Požiūrio į meno uždavinius niekaip nepavadinsi retrospektyviu, nors matyti, kad "pamokos išmoktos": galima atpažinti ikonografiškų meno istorijos citatų, pavyzdžiui, norvego Johno K. Rausteino "Iron man" (2002 m.) postfemininiu vadinamos dailės ėjimas sukergti moteriškais laikomus namudinius amatus (siuvinėjimas) su "vyriškais" simboliais kaip atsuktuvas ar replės, taip kvestionuojant darbo paskirstymo pagal lytis dirbtinumą. Tradicijos apraiškos cirkuliuoja postmodernistiškai maišydamosi, tačiau kurios nors vienos nuosekliai nesilaikoma, dažniausiai net nebematoma reikalo nurodyti kūrinio atlikimo technikos. Svarbiausia jauniesiems tapo minties grožis ir kiek galima raiškiau suvokėjo akiai išardyta pasaulio daiktų struktūra, kaip kad Lauros Stasiulytės "Kilimas".