Utopinis, realus, informacinis

Neseniai Vilniuje oficialiai atidarytos naujos Britų tarybos informacijos centro patalpos Jogailos g. 4. Interjero projekto autoriai - Marina ir Audrius Bučai. Todėl dar nepamačius jau įdomu, kokiais būdais gali sulipti ir vienas kitą veikti, rodos, nepajudinamos Karalystės savireprezentacijos tradicijos bei judrios "informacinės" visuomenės idėjomis apsikaišę pagarsėjusio lietuviškojo "Expo 2000" paviljono (bendra)autoriai.

O sulimpa jie visai neblogai. Ir ne tik neužgožia vieni kitų: niekada britiškumas nebuvo taip gaivališkai išsiskleidęs, kaip Bučų padedamas, ir atvirkščiai - niekada Bučai taip laisvai, dosniai ir džiugiai (bent iš pažiūros) nežongliravo prabangiais ir moderniais daikčiukais, kaip remiami britų rankos.

Rezultatas gražus. Atidaręs la futuristines kiaurai nepermatomo, bet jau šį tą sakančio stiklo duris, žiūrovas arba lankytojas patenka į beveik virtualų, sintetinį pasaulį. Vyrauja geltona, yra ir oranžinės. Oranžinis yra aptakios formos priėmimo stalas, aptaki ir žiūrovą įsileidžianti erdvė - šiuo atveju labiau primenanti ovalinę kapsulę, nei kokį žmogišką apvalumą. Iš pradžių neatkreipiau dėmesio (man nė netoptelėjo!), tačiau joje nėra langų, kitaip tariant, žmogiškai realybei prieinamiausių ekranų. Vietoj to informaciją transliuoja stiklo sienos. Prireikus jos atsiveria knygų lentynomis, o niekam nereikalingos blizga nelabai peršviečiama - padengta geltona ir dar blankia pieno balsvumo "supergrafika", - bet numanoma informacijos šviesa. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, jog autorių sumanyme šitai derėtų asocijuoti su kompiuterinėmis technologijomis remiantis išoriniu panašumu - monitoriumi.

Gana keista nuosekliai aprašinėti interjerą (dar, beje, nepaminėjau įvairių nuo lubų nuleistų aksesuarų ir technologijų, taip pat suvarstomų vėlgi iš sienų lendančių staliukų ir kt.). Tačiau būtent tokio veiksmo reikalauja jis pats: būti žiūrimas tik įėjus, tūnoti lankytojo galvoje, dalyvauti jo mintyse. Laimei, ne kaip įkyri ir fixe, bet greičiau paties aktyvumo idėja. Kaip ir "Expo 2000" paviljone, Bučai kalba apie informacinių technologijų (versus visuomenės raida, žr. "Kultūros barai", 2000/5) ir šiuolaikinio dizaino, socialinės komunikacijos ir meno simbiozę. Tačiau prieš trejus metus šitai buvo aptariama "utopinės" kūrybos kontekste, o šiandieninis britiškasis informacijos centras - plika realybė valstybinės institucijos mastu. Įdomu, jog Britų taryba šįsyk nesirinko įprasto - klasikinio ir nepretenzingo - vidaus modelio, koks paprastai būdingas oficialioms įstaigoms. Nesunku paminėti ir ankstesnę to paties Informacijos centro rezidenciją Vilniaus mokytojų namuose: kilimas ir knygų lentynos, panašiai kaip vilnietiškoje Šiaurės Ministrų Taryboje ar taip pat vietiniame Prancūzų kultūros centre. Galima net sakyti, jog Britų tarybos ryžtas žymi ne tik tam tikrus architektūrinius pasikeitimus, bet ir - galų gale - jų pripažinimą, paties mąstymo apie architektūrą pokyčius.

Dar ir todėl Informacijos centro vidus vertas būti išsamiai aprašytas - nes peržvelgus naujus arba atsinaujinančius viešuosius interjerus, o paskui paskaičius vieną kitą reflektyviosios spaudos šaltinį apima neadekvatumo jausmas. Panašus kaip ir, beje, žiūrint į akademinės krypties projektus (minėtini VDA jubiliejaus eksponatai). Atrodo, jog praktika ir teorija ne tik neturi nieko bendro, bet ir ramiausiai plėtojama kiekviena sava kryptimi. Nors Architektūros katedra skelbiasi formuojanti polifunkcinius ir rinkai pritaikytus specialistus, artimiau susipažinus su ideologinėmis jos nuostatomis kyla įtarimas, jog prie rinkos minėti specialistai bus priversti taikytis patys. Gremėzdiški projektai, kuriais vainikuojamos studijos (Vilniaus Katedros aikštės regeneracija ir pan.), aiškiai ekonomiškai neįgyvendinami ir turbūt nelabai aktualūs. Idėja trigubais harmonijos ryšiais susaistyti urbanistinę arba gamtinę aplinką, interjerą ir eksterjerą labai graži bei ekologiška, tik kyla klausimas, kaip ir ką toje dermėje veikti žmogui. Nežinia, pagal kokį aukso pjūvį ir (objektyvų!) atskaitos tašką apskaičiuojama šiuolaikinė akademinė architektūra, tačiau be žmogiškojo mastelio (į kurį, rodos, jau seniausiai atkreipė dėmesį modernėjantis pasaulis) ji neatrodo nei labai įdomi, nei patraukli.

Šiandien, kaip ir kalbant apie klubinę kultūrą, veikiausiai derėtų aptarti emocinį dizainą, tam tikros vietos ar erdvės įvaizdį, pritraukiantį atitinkamas socialines grupes ir išprovokuojantį adekvačius jų veiksmus ar reakcijas. Ir Bučų sukurtas interjeras yra konkretus, jis ne tik geltonas, t.y. aktyvus, bet ir pop bei rock - ir kaip tik todėl gali patenkinti tiek Centro steigėjus bei Karalystės atstovus (aliuzijos į tradicinę galybę ir charakteringą ikonografiją), tiek šiuolaikinius Britanijos fanus, t.y. progresyvų jaunimą (aliuzijos į gerą klubą, turtingą kultūrą, infrastruktūrą, gyvenimą, ritmą, energiją ir t.t.). Antra vertus, turi išties patikti arba Britanija, arba progresyvus šiuolaikiškumas, kad Centre būtų jauku - mano draugus iš provincijos šis interjeras išgąsdintų, jie pasijustų negrabūs, pernelyg stambūs, lėti ir sunkūs šalia elegantiškų ir trapių vamzdelių, plokščiaekranių monitorių, iš stiklo sienų išlendančių siaurų staliukų ir lentynėlių; jų rankos pasirodytų pernelyg didelės maigyti trapiems klaviatūrų klavišams ir mažučiams nedidukų televizorių mygtukams; jie būtų pernelyg toli nuo įprastos aplinkos ir todėl nesaugūs it kokiame muziejuje, kur irgi galima ką nors sudaužyti, o svarbiausia - jiems nebūtų ką veikti tokioje vietoje: jei ir važiuotų Anglijon, tai į statybas užsidirbti, nėra ką daugiau kalbėti. Britų tarybos Informacijos centras kuo akivaizdžiausiai skirtas informacinės visuomenės kūdikiams, darbui, o gal aktyviam, progresyviam ir kultūringam poilsiui, šiaip ar taip - intelektui. Jei aplinka yra aukštųjų technologijų interpretacija, neverta tikėtis, jog į ją ateisi lavinti kojų ir rankų raumenų. Panašiai kaip kinematografinėse ateities vizijose - kūnas sunykęs, ant galvos - technikos prikimštas aparatas, ir gyveni pilnakraujį gyvenimą nė neįtardamas, jog tai vizija. Į Informacijos centrą ateini informuotis, iš lubų žemyn besileidžiantys vamzdeliai, kabeliukai, ekranai sienose ir lubose, visi technologiškumo akcenčiukai tik dar labiau įkaitina vaizduotę: žmogiškajam mąstymo instrumentui talkinti pasiruošę visi technologijų laimėjimai, net kėdės atrodo skirtos ne sėdėti, veikiau reikalingos kaip kažkoks loginis akcentas ar aksesuaras, galbūt tinkamas prisėsti to nė nepastebėjus, nes argi pastebi tokius dalykus lavindamas intelektą? Antra vertus, kėdės - aiški žmogaus kūno apraiška, ženklas, kad Bučai visgi nepamiršo, jog, šiaip ar taip, į Informacijos centrą lankytojai atvyksta savose žemiškosiose laikmenose. Tiesą sakant, tai liudija ne tik kėdės. Aplinka visokiausiais būdais siekia įrodyti išplečianti žmogiškų galimybių ribas - ir mentaliai, ir fiziškai. Ir nors pradžioje minėjau, jog Informacijos centras iš vidaus labiau primena sintetinę kapsulę, reikia pripažinti, jog savuoju biomorfiškumu jis taikosi kuo jaukiau apgulti žmogiškąją formą, kurdamas naujas kūno ribas. Viduje esantys veidrodėliai padeda patogiau įsikurti, pajusti erdvę, išmokti ją valdyti. Užuomina į beveik erotišką žmogaus ir mašinos ryšį, pirmiausia atskleistą Ballardo literatūrinėje, o vėliau ir Cronenbergo kinematografinėje versijoje, - ir galbūt žingsnis į specifinę, informacinę estetiką.

Žinoma, Informacijos centras nėra tokia (kaip čia vaizduoju) atvira patirtis. Tačiau jis kitoks, todėl kupinas įvairių - ryškesnių ir mažiau artikuliuotų - nuorodų. Jam pagrįsti neužtenka vienintelio (beje, taip pat neklaidingo) paaiškinimo, jog daugelį sprendimų diktavo pernelyg mažos Centro patalpos - veidrodėliai, lentynos sienose, stiklas ir t.t. optiškai ir realiai išplečia erdvę. Puiku, jog projekto autoriai buvo išradingi. Tačiau svarbiausias čia yra būdas, kaip tai buvo daroma. Interjeras nebėra universalūs tapetai, kurių svarbiausia funkcija būti tokiems nepastebimiems, jog visą amžių neprireiktų investuoti į sienas susimanius miegamąjį paversti salonu, "Jotulę" pakeisti "Ikea" ir t.t. Aplinka - tam tikro veikimo įkaitė ir kartu garantas, jos galiojimo laikas sutrumpėja, bet sustiprėja istoriškumas. Nenustebčiau, jei po keliolikos metų šiandienis Britų tarybos Informacijos centro interjeras technologiniu požiūriu atrodytų naivesnis. Antra vertus, nei XX a. pradžios dada eksperimentai su fotografija, nei pirmieji gremėzdiški mobilūs telefonai neatrodo kvaili ar juokingi: matuojami ne vien mechaninio progreso masteliais, jie veikiau simbolizuoja tam tikras etapines idėjas ir vienokių ar kitokių paradigmų sandūras. Todėl į Bučų interjerą jau iš anksto norisi žiūrėti šiek tiek nostalgiškai, kaip į mamos spintoje laikomus medinius skaitliukus - daiktą, itin stipriai susijusį su tam tikra epocha ir jos idėjomis, pasmerktą gyvuoti dar labai ilgai, nuolat primenantį tai, kas kinta.