Paskalos bus vėliau

Lietuviai mėgsta paskalas (o kas jų nemėgsta?), tad Daviso Guggenheimo filmas "Paskalos" (LNK, 14 d. 22.35) turėtų patraukti gerbiamos publikos dėmesį. Tiesa, tai nebus paskalos apie seimūnus ar elito damas – mėgstamiausius naujosios lietuvių tautosakos personažus, bet apie amerikiečius koledžo moksleivius. Tačiau paskalų susidarymo mechanizmai visur vienodi. Juos ir nusprendžia patyrinėti jaunieji filmo herojai. Tie arogantiški jaunuoliai paskleidžia gandą apie vieną savo draugę (Kate Hudson) net nesitikėdami, kad paskalos jų heroję taip išgądins , kad ji kreipsis į policiją…

Įsivaizduoju, kiek tikrų paskalų teko Patrice’o Chereau filmo "Intymumas" (BTV, 8 d. 23 val.) aktoriams Kerry Fox ir Marcui Rylance’ui, vaidinusiems nepaprastai atviras erotines scenas. Keistas dalykas – laikui bėgant šis garsus filmas darosi vis įdomesnis (bent jau man), o kadangi lietuvių televizijos jį rodo labai dažnai, manau, kad mano įžvalgos bus aktualios ir kitiems žiūrovams. Pastebėjau savotišką apsauginę reakciją, kuri "suveikia" žiūrint pernelyg giliai vidun įsiskverbiantį filmą. Tačiau vis tiek geriau jau dešimtą kartą pasižiūrėti "Intymumą" nei pirmą kartą – kokią nors "Meilę ir krepšinį" (TV3, 12 d. 23.15). Šį filmą tegu žiūri Marijonas Mikutavičius ir draugai, o aš sau ramiai miegosiu.

Jie rimtai, "Intymumas", be abejo, sunkus filmas. Tačiau jis priverčia analizuoti, galvoti apie save, o tai šių dienų menas daro vis rečiau. Kraštutinė filmo situacija – du žmonės susitinka tik tam, kad užsiimtų seksu (be įsipareigojimų, prisipažinimų, bendrų prisiminimų, apskritai, visiškai nieko nesaistomi) – labai akivaizdžiai atskleidžia, kad tai neįmanoma. Buvimas kartu įpareigoja kažkam daugiau, tegu ir ne meilei. Tai miestiečio filmas apie miestiečius, išgyvenančius dvigubą vienatvės spaudimą vienam kubiniam kūno centimetrui.

Kitas prancūzas – Patrice’as Leconte’as – taip pat mėgsta tyrinėti tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių, nebūtinai vyro ir moters. LTV "Elito kinas" (sakyčiau, net rafinuota: rodyti gerus filmus ir kartu tyčiotis iš tų, kurie juos žiūri) 13 d. 23.10 parodys 2002 m. Leconte’o sukurtą filmą "Žmogus iš traukinio". Tai pasakojimas apie du visai nepanašius žmones, atsitiktinai susitikusius ir staiga supratusius, kad turi ką viens kitam pasakyti. Tuos skirtingus žmones vaidina savotiškos prancūzų kultūros "institucijos" – roko žvaigždė Johnny Hollyday’us ir puikus aktorius Jeanas Rochefort’as. Jų personažai kalbasi, o žiūrovai gali matyti, kaip tarp jų užsimezga draugystė, kaip jie pradeda gerbti vienas kitą. Visas filmas – menkų, beveik nepastebimų įvykių rezginys, bet žiūrėti – įdomu. Tik gaila, kad toks subtilus filmas rodomas taip vėlai, kad jau nebe viską ir pastebėsi.

Ką tik redakcijon užėjo vienas kunigaikštis. Atsisveikindamas jis riktelėjo: "Visi mylime Lietuvą, bet mūsų nemyli niekas!" Užjaučiu jus ir save, mieli skaitytojai, nes jau kelios savaitės televizorių ekranuose matome tik tuos, kurie karštai myli Lietuvą. O kas bus sekmadienį?

Ne taip seniai – 1997-aisiais – atrodęs beveik fantastinis Tony Scotto filmas "Valstybės priešas" (TV3, 9 d. 20.15), ko gero, ne vieną, kuris filmą žiūrės pirmą kartą, nustebins savo pranašiškumu. Atvirai sakant, primiršau filmo siužeto vingius, bet atmintin įstrigo Niujorką užimančios kariuomenės vaizdas.

Miestai filmuose išsaugo net tai, ko iš tikrųjų gal nė nebuvo. Jei netikite, pasižiūrėkite Arūno Žebriūno "Seklio Kalio nuotykius" (LTV2, 10 d. 19.20). Vilnius čia vaidina Astridos Lindgren aprašytą Švedijos provincijos miestelį, po kurį švaistosi bjaurūs plėšikai garbių dirigentų Jono Aleksos ir Donato Katkaus pavidalais. Negrabiai padailintas ir padažytas, bet visur kampuose apsilupęs, nutrupėjęs Vilnius filme atrodo neapsakomai jaukus. Kadaise paskui vieną poetą mėgdavau kartoti: "Kuklumas puošia? Velniop puošnumą!" Žiūrėdamas senus filmus ir matydamas naują Vilnių, pradedu abejoti, ar jis buvo teisus.

Jūsų – Jonas Ūbis