Atmintis, glūdinti po oda

Andrius Kviliūnas. "Prisiminimai". 2001 m.

"Vartų" galerijoje veikia paroda pavadinimu "Atkuriama atmintis".

Pavadinimas galėtų būti ir "Kuriama mintis", bent jau taip tvirtinama parodos kuratorės Laimos Kreivytės tekste.

Šiaip ar taip, į ekspoziciją, skirtą atminčiai ir minčiai, yra suspiesti dešimties moterų ir keturių vyrų kūriniai, iš viso – keturiolikos svarbių Lietuvos plastinio meno atstovų darbai. Pirmoje salėje – Jurgos Barilaitės piešiniai, atlikti raudonu, mėlynu ir juodu tušinuku, bei Andriaus Kviliūno sumontuotas video darbas; antroje – Sauliaus Vaitiekūno instaliacija; trečioje (einant tiesiai) – Arūno Gelūno grafika, Patricijos Jurkšaitytės tapyba ir Martos Vosyliūtės rankdarbis. Pasukus dešinėn (ketvirtoje salėje) galima išvysti daugiau Arūno Gelūno grafikos darbų, tris dideles Eglės Ridikaitės drobes bei keturis Neringos Žukauskaitės grafikos lakštus, sudarančius vieną ciklą. Dar vienoje salėje galima apžiūrėti Roko Dovydėno nupieštą istoriją apie Kūlverstuko mirtį, Vilmos Šileikienės padarytas velykinių kiaušinių fotografijas, Eglės Kuckaitės ir Eglės Vertelkaitės grafikos darbus, pasižiūrėti trumpą Paulinos Pukytės filmą apie mergaitę su kriaušėmis.

Norint į penkis kambarius susprausti ir atmintį, ir mintį, į jas reikia pažvelgti iš tam tikros perspektyvos. Pavyzdžiui, istorinės, mat atminties ir minties klodai neišvengiamai yra istorijos pagrindas. Atkuriama atmintis galėtų gerai derėti su atkuriamuoju seimu. Taip pat ir su į tautų atmintį įaugusiomis traumomis, kurios leidžia pavieniams individams atpažinti ir palaikyti vienas kitą svetimų skaudulių krešuliuose (taip prieš keletą metų buvo kalbama "Nutylėtų tikrovių" konferencijoje Vilniuje). Tačiau nei senų, nei nesenų pasaulio ar Lietuvos įvykių atspindžio parodoje taip paprastai (su šiokiomis tokiomis išlygomis) neįžvelgsi.

Anot L. K., ši "paroda ne atsiminimų monumentai ir ne prustiška kelionė "prarasto laiko beieškant". Galima suprasti, kad ne faktiniai minčių konstruktai ir atminties dariniai domina kuratorę. Tai veikiau poetinis atminties ir minties santykio aspektas, generacinė jų galia, slypinti kažkur "po oda, kaulais ir raumenimis". O kadangi poodyje, žinia, paprastai pulsuoja audiniai, paroda įgauna tam tikrą skonį (aišku, žiūrovo sąmonėje) ir prasmę. Atmintis joje veriasi ne didžiaisiais (gal net didžių vyrų) istoriniais naratyvais ir idėjomis, kitaip tariant, ne ideologiniais aspektais, bet kasdieniškais (truputį buitiniais) ir kartu daugiareikšmiais fragmentais, kuriais patogiai apsitaisę pėdiname šen bei ten, vis kažką nuveikdami, – tarsi mažmožius, bet galiausiai būtent jais aprašomi mūsų gyvenimai. Taip išsitarta Vilmos Šileikienės (parodos buklete): "Metų metais besikartojančios datos diktuoja įprastus ritualus. Esi verčiamas kartoti tai, ką (ne)atsimeni". Tokiu būdu paroda – šiokia tokia opozicija stereotipinei atminties kaip reikšmingiausių įvykių ir faktų sankaupos sampratai. Tačiau, tiesą sakant, iš visų "Atkuriamos atminties" eksponatų aiškiai matyti, kad ten nėra nei jokių reakcingų lozungų, nei piktos dekonstrukcijos. Todėl opozicijos termino reikėtų atsisakyti ir jo gal nė neprisiminti: parodai apibūdinti jis netinkamas. Joje tiesiog konstruojama kita atminties ir minties erdvė, siūlanti pasinerti į organinius minčių ir atminčių generavimosi užkaborius. Gal todėl kalbama apie (at)kūrimą, ir turbūt ne veltui didžiąją ekspozicijos dalį sudaro moterų menininkių darbai (dėl tam tikrų priežasčių joms, žinoma, daug paprasčiau atsiplėšti nuo istorinių klasifikacijų paradigmos).

Paulina Pukytė. "Mergaitė su kriaušėmis". 2003 m.

Ir turbūt todėl pasirinkti tie autoriai, kurie aiškiai mėgaujasi savo kūrinių kūnais: norint kuo nors įtikinti akies civilizaciją, apčiuopiama ir vizuali raiška, ko gero, vis dar yra pats veiksmingiausias būdas (juolab jei norima įtikinti, jog egzistuoja organiškai gyveniman įaugusi atminties erdvė). Išraiškingi darbų kūnai leidžia atpažinti, o tai jau visai artima atkūrimui ir kūrimui.

Marta Vosyliūtė. "Banalu, arba Aš atsimenu, kas ką sakė". 2004 m.

Kūrinių kolekcija leidžia mėgautis: ji surinkta išties nebloga. Ko verta vien senoviškai perlamutro karoliukais apkraštuota Martos Vosyliūtės atminties versija: popieriaus lapas, ant kurio išrašyta "kas ką pasakė, dažniausiai ką kažkada pasakė mūsų maskulinistinio pasaulio atstovas". Pabrėžtinai išryškintas rankdarbiškumas ir sentimentali pigių medžiagų (tiek materialių – popieriaus, karoliukų; tiek idėjinių, t.y. banalių posakių) traktuotė verčia daiktelį laikyti brangintinu ir reikšmingu, o drauge – kičiniu pasaulio, kuriame gyvename, modeliu. Autorė atsimena Parulskį (laidotuves, sutapusias su M. V. gimtadieniu: "karštai sveikinu tave ir kolegą"), Leniną ("menas priklauso liaudžiai"), Varną (pamačiusį vieną filosofę su neskoningomis šliurėmis, bet tikrai ne dėl to: "moteris negali būt filosofė"), Živilę (Martai atsisakius su ja daryti vieną projektą: "aš tau atkeršysiu") bei dar daugelį kitų žinomų ir nežinomų žmonių, kurių posakių viralas ir yra asmeninių kontekstų formavimosi bei kaitos priežastis.

Nemažiau įdomi ir Eglės Vertelkaitės alogiškų jungčių kupina grafikos darbų serija "Kai Cindy Sherman atsispindėjo". Grafikos darbo pavadinimas skamba dar iškreipčiau – "Kai Cindy Sherman atsispindėjo upelyje, Man Ray’us sėkmingai kilo į dangų šokdamas". Nevienodu ritmu išdėlioti nevienodo mastelio lakštai su tų laikų, kai močiutės dar buvo jaunos, gėlėmis siuvinėto audinio atspaudais, taip pat keisti figūratyvūs vaizdiniai. Buvusios negyvos praeitys ir formos sėkmingai atgimsta dabartyje, kur organiškai sugyvena su Vertelkaitės grafinėmis technikomis, pateisindamos beprotišką formalistinę fantaziją ir kūrinių gyvenimą.

Iš fragmentiškų išsiplėtusios kasdienybės patirčių du ciklus yra sudėliojusi Jurga Barilaitė. "Istorijoje I" – komikso stilistika nupieštas J. B. šokis su VW Pasat, vaiko Jurgio portretas, Jurgos (B.) portretas, šalia jų – kūdikio Lijos portretas, dar kartą Jurga (užterliotas torsas), ir dar kartą ji (užterliotas portretas su paliktomis šviečiančiomis akimis). "Istorija II" iškabinta ant kitos sienos, ji atkartoja ir papildo pirmosios ritualus: matyti J. B., šiuokart šokanti su ausinėmis, peliuko Mikio kaukolė, rusiška mašina su rusiška priekaba rusiškais numeriais 5776 ЛТ, vilko snukis, įvairių akių studija, nuoga moters figūra (galbūt J. B.) iš nugaros, moteriškas veidas.

Eglė Vertelkaitė. "Kai Cindy Sherman atsispindėjo". 2004 m.

Panašiomis strategijomis remiasi ir dauguma kitų parodos dalyvių – pavyzdžiui, Arūnas Gelūnas, gretinantis senovines fotografijas ir jų pieštas ar raižytas interpretacijas ("Buvę vaikai" ir "Moters judesys"); taip pat ir Andrius Kviliūnas, iš nufilmuotų fragmentų sulipdantis žaibiškai besikeičiančių kadrų miksą, užklotą animacine atminties proceso schema; Vilma Šileikienė ir Eglė Kuckaitė, užsiiminėjančios variacijomis kiaušinio-objekto, kiaušinio-simbolio ir kiaušinio-fetišo tema; galiausiai – Patricija Jurkšaitytė, nutapiusi tik vieną prisiminimą, bet labai meistriškai, niauriai ir dviveidiškai (pavaizduodama du veidus tamsoje ir pavadindama juos "Venecija?" – subjektyvia žinia).

Tiesa, parodos harmoniją ir ritmą šiek tiek blaško blizganti ir dainuojanti Sauliaus Vaitiekūno instaliacija, kuri labiau tiktų kitokios (pavyzdžiui, jau minėtos istorinės atminties) pakraipos parodai. Visgi bendras ekspozicijos vaizdas yra geras. Tai puiki proga replikuoti Paulinos Pukytės įrašui parodos buklete: "Argi įmanoma ką nors atsiminti?" Atsakymas, žinoma, yra poetiškas pačios Pukytės videodarbas apie rankinį vaikystės veidrodėlį, kurį apvertus matyti nupiešta mergaitė su kriaušėmis, ir apie netikrą nusižudžiusį brolį. Po trisdešimties metų "mergaitės su kriaušėmis" vaizdinys tebėra gyvas. Tačiau svarbiausia, matyt, yra ne tai, kad atmintis įmanoma – veikiau, kad ji egzistuoja ir leidžia kalbėti dabar.