Nekaltoji mergelė, paleistuvė ir motina

"Kvailos mergelės". Skulptūros iš Magdeburgo katedros. 1245 m.

Lapkričio 4-6 d. Vilniuje vyks konferencija "Lytis ir populiarioji kultūra". Viena iš pranešėjų – dr. Lucy Tatman, dėstanti kultūros ir lyčių studijų kursus Australijos nacionaliniame universitete. Pagrindinė L. Tatman tyrinėjimų sritis – feministinė teologija ir jos ryšys su šiandienos mitais. 2001 m. ji išleido knygą "Žinojimas, kuris turi reikšmę" ("Knowledge That Matters: A Feminist Theological Paradigm and Epistemology").

_______________

Mitai. Pasakojimai, tuo pat metu ir atskleidžiantys, ir apibrėžiantys visus kokią nors reikšmę turinčius "kas" ir "kodėl". Pasakojimai apie sukūrimą: pasaulio sukūrimą, jei rūpi pasaulis, dangaus sukūrimą, jei rūpi dangus, šio konkretaus kalno, upės, šitos uolos, šios augalų rūšies sukūrimą, jei būtent tai rūpi siekiantiems išsaugoti mitą. Mitai tiksliai nepaaiškina, bet nurodo, kas yra svarbu: kas ką žino, kas ką daro, ko bijoti, ką garbinti ir kodėl.

Mitai istoriškus ir atsitiktinius dalykus paverčia natūraliais ir neišvengiamais, bet, mano manymu, jų poveikis gerokai didesnis. Mitai kontekstualizuoja. Tėkmėje ir chaose jie išskaptuoja nišas ir pavadina "namais". Jie nesikuklindami skelbia: "Viskas yra būtent taip, kaip yra, o taip yra todėl, kad visada taip buvo ir bus." Mito dovana yra prasmės horizonto dovana (anot Gadamerio), horizonto, kuris nutolsta tiek, kiek to mito gyventojams reikia, kad aprėptų prasmė. Taigi mitas yra būstas, žmonėms toks pat gyvybiškai svarbus kaip ir koks nors materialus lizdas. Be mito – nesupratimas. Visa apimantis sutrikimas. Nėra mito, nėra kur prisišvartuoti. Kartais ištisos žmonių kartos gyvena neturėdamos savo vietos, pastovios struktūros, vadinamųjų namų, bet tik jeigu klajonėse juos lydi mitas. Išgyvena tik įsikibę mito siūlo, kai jo praeitis ir ateitis sumezgama su jų dabartimi. Mitas pasako, kad jie svarbūs dabar: jie buvo svarbūs praeityje, jie bus svarbūs ateityje.

Regis, priimta manyti, kad mito gaisrai Vakarų kultūroje visiškai užgesinti jau daugiau nei prieš du šimtmečius, o pasekmė – įvairiausios baimės ir sielvartas. Aš tuo netikiu, nebijau ir nesielvartauju. Galėčiau sutikti, kad yra susidaręs bendras įspūdis, jog kadaise mitai buvo "pilni", o dabar jie ardomi, bet netikiu, kad koks nors mitas iš tikrųjų galėjo būti "pilnas". Man atrodo, kad mitai mezgami storais virbalais – jie sudaryti iš skylių. Tačiau pritariu, kad kultūrą persmelkė praradimo jausmas ar tiesiog nostalgija mitiniam praeities laikui. Jis, be abejo, buvo drėgnas ir smirdintis, per šaltas, per karštas, ten nebuvo minkštų čiužinių, patogių tualetų ir niekas ten nebenori grįžti. Na, kai kas gal ir nori, bet apie tai dar nepagalvojo. Tiesą sakant, įtariu, kad mito pasigendama panašiai kaip Motinos. Negalime atsikratyti jausmo, kad gyventi buvo lengviau, kai mus supo visa apimanti Prasmė, pasirūpindavusi visomis mūsų reikmėmis ir pasakydavusi, kas ir kodėl esame.

Iškilus mokslui, mitas buvo feminizuotas. Jis buvo paneigtas, nuvertintas, susietas su primityviomis kultūromis. Mitas buvo susietas su kitais. Tačiau, kiek žinau, dar yra mitinių figūrų, kurios niekur neiškeliavo, kurios vis dar spiečiasi mūsų kultūrinėse ir popkultūrinėse vaizduotėse, gyvena mūsų sapnuose, sklando po mūsų teorijas. Taip, jos gal ir apsigaubusios paklodėmis, bet pažvelkite atidžiau: ant šių paklodžių neseniai miegota, čia galima rasti įdomių dėmių. Šios figūros – nekaltoji mergelė, paleistuvė ir motina. Jų bijoma, jos garbinamos, jos kupinos prasmės, o jų reikšmė yra jų palaima ir prakeiksmas.

Nežinau, ką tiksliai reiškė nekaltoji mergelė, paleistuvė ir motina tiems, kurie gyveno mite; nežinau, kaip šios figūros materializavosi jų gyvenimuose. Žinau tik tai, kad jos kaip simboliai turėjo daugybę reikšmės ir prasmės lygmenų. Žinau, kad nors mitas ir "pertrauktas" (Bataille, Nancy) ar jo "nebėra", mitinės reikšmės puikiausiai gyvuoja dabartinėje Vakarų kultūroje. Žinau, nes galiu papasakoti apie šias figūras istoriją, kuri jums bus pažįstama, nors ir niekada negirdėta. Istoriją, kurios klausydamiesi pajusite ryšį, nes mums šių figūrų prasmė jau sava. Neįtikėtina, tačiau šios figūros mus vis dar sieja, ir sieja artimiau nei kitos. Jos mus paženklina neištrinamu rašalu, ir mes negalime jo neskaityti ir nesuprasti. Garbė, galia, valdžia, žinojimas, paslaptis, gyvenimas, seksas, trauka, baimė, grėsmė, pavojus, mirtis. Nekaltoji mergelė, paleistuvė ir motina vis dar kažkaip vieningos mito plotmėje: kartais susuktos į mus skausmingai supančiojusias virves, kartais suaustos į lengviausią apsiaustą.

Nekaltoji mergelė. Ji – šviesa, nekaltybė ir tyrumas. Gydantis prisilietimas, galinga aukos jėga. Gaivi, jauna, geidžiama, nes dar nepažįstama. Nepažįstama, nepaliesta, dar kažkaip atskira, ji yra kita – pasiekiama, bet ir nepasiekiama (Alphonso Lingis). Paslėpta, bet matoma ir švytinti. Tokia akinanti šviesa, toks pavojus. Ją, virpančią potencialia, bet nepažįstama jėga, reikia kontroliuoti, ginti, saugoti nuo to, ką ji netrukus gali padaryti. Ji mūsų, ne, ji mano, aš turiu ja atsikratyti, ne, ji ne visai mano, ji viena, nes ji yra nekalta mergelė todėl, kad ji niekieno, bet neilgam, ir kas gali būti garantuotas? Niekada negali būti tikras dėl nekaltos mergelės, ji – įsikūnijusi abejonė, pati žinanti, bet niekada nesidalijanti tuo žinojimu, gal ji meluoja, iš kur žinoti? Ką ji žino? Mes nežinome, bet geidžiame. Geidžiame to, ko nežinome. Nekaltoji mergelė yra svetima mums visiems, dar neatiduota dovana. Ji transcenduoja mus, gyvena tarp mūsų, bet ir kitoje plotmėje. Paslaptinga. Mes jos bijome, bijome nežinomybės, bet trokštame pasimaudyti jos spinduliuose, paliesti jos šaltinį, bet tuomet jis vėl gali mus sunaikinti. Ką ji vis dėlto žino… Iš tikrųjų – ką? Gal ji meluoja, gal ji yra, juk gali būti, kad ji tam tikra prasme yra tai, kas mes norėtume, kad būtų – paleistuvė. Mums pasiekiama, visada po ranka, visada atvira, mes norime, kad paleistuvė būtų "kaip nekaltoji mergelė, liečiama pirmą kartą" (kaip Madonnos dainoje). Ten, šešėlyje, mes jos ieškome nakties prieglobstyje, ji paslaptinga, žinome, kad galime ją paliesti, žinome, kad galime ją turėti, bet kažkaip atsitinka, kad ji turi mus. Jos prisilietimas užteršia, jos nešvarumai išniekina, ji kažkokiu būdu yra galingesnė nei… Mūsų tyrumas neatsilaiko, o mes negalime jai atsispirti. Ji nepakeliamai trokštama, nepakeliamai arti, ji per arti, mes norime, mes taip pat norime prieglobsčio. Kai patogumo, saugumo ir gydančio šilto apkabinimo troškimas patenkinamas, mes suspurdame ir prisiglaudžiame, sapnuojame, kad mus laiko motina. Ar galbūt įsivaizduojame, kad toks ir turėtų būti mūsų sapnas, nors žinome, jog tai – siaubas. Ji mus gąsdina, tas vaisingas šaltinis, ta tamsi bedugnė, iš kurios kadaise patys pasirodėme, bet... Ten mūsų poreikiai buvo tenkinami, mes žinojome tik pasitenkinimą, tai jos kaltė, kad mus išmetė, ją kaltiname, kad išsiuntė mus į pasaulį per anksti, laikė prie savęs per ilgai, davė mums gyvenimą, kuris, trauk jį velniai, veda į mirtį.

Mane stebina (ir trikdo) tai, kad net skubotas šių mitinių figūrų eskizas yra toks suprantamas, toks aiškus. Suteikia tiek atpažinimo akimirkų.

Ar gali būti taip, kad pavojingai aktyvios nekaltosios mergelės, paleistuvės ir motinos mitinės figūros dabar cirkuliuoja po kultūrinę Vakarų vaizduotę sukeldamos įvairiausias "lyčių problemas"?

Man įdomu, kodėl taip atsitiko, kad Vakarų kultūroje įsivaizduojama, jog baltosios darbininkų klasės moterys bus stiprios, išsakys savo nuomones, turės daugybę sveiko proto, bus motinos, kurioms paklūstama. Ir taip pat keista, kodėl neslepianti, kad mėgaujasi seksu, baltaodė darbininkė greičiausiai bus pavadinta pigia kekše, paleistuve. Kodėl tikimasi, kad juodaodės bus galingos motinos ir ras išeitį iš padėties be išeities – išmaitins savo vaikus? Kodėl įsivaizduojama, kad azijietės yra darbščios, kruopščios ir puikiai pasiruošusios dirbti masažo salonų prostitutėmis? Kodėl žydės motinos figūra "mūsų" vaizduotėse sklidina galios manipuliuoti? Kodėl vis dar krikščioniškoje Vakarų kultūroje šių moterų žinojimas, galia ir autoritetas tuo pat metu pripažįstami ir atmetami? O kodėl į vidurinės klasės baltaodžių krikščionių moterų žinojimą, galią ir autoritetą niekada rimtai nežiūrima?

Dar keletas klausimų: kodėl baltaodžiai krikščionių fundamentalistai ir konservatyvūs katalikai taip linkę savintis teisę apibrėžti motiną, priversti ją visiškai paklusti jų pasirinkimui? Kodėl kai kurie krikščionių fundamentalistai neseniai pradėjo viešai kelti nekaltybės problemą, net ėmėsi garbinti stebuklingą nekaltybės atgavimą? Kokia etiketė dažniausiai klijuojama nepaklusniai moteriai, išdrįsusiai lytiškai santykiauti už santuokos ribų? Atrodo, paleistuvystė vis dar tebegresia ir XXI amžiuje…

Man kelia nerimą ne tik visų rūšių fundamentalistų žodžiai ir veiksmai. Įdomu, kodėl tariamai "liberalūs" vakariečiai vyrai tokie nepakantūs elementarioms moterų teisėms mūsų kultūrose. Kodėl jie mikčioja ir dvejoja tvirtindami, kad iš "pagarbos" kitai kultūrai, kitai religijai, kitai tradicijai jie negali reikalauti iš kitų vyrų gerbti moteris, kurios (kaip paleistuvės) išdrįsta rodyti savo kulkšnių odą ar tiesiog išeina iš namų be vyrų palydos? Gal vakariečiai per "kitas" moteris patenkina savo pačių potraukį šydais pridengtoms nekaltosioms-paleistuvėms ir nuolat namuose esančios motinos poreikį?

Nemanau, kad kas nors galėtų aiškiai atsakyti į šiuos klausimus, bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad šie klausimai yra prasmingi. Jie mums suprantami kaip klausimai, o tai reiškia, kad jie į kažką mumyse kreipiasi. Ir man kelia nerimą tas "kažkas", nes aš beveik kasdien susiduriu su moterų, kurios nėra nei nekaltosios mergelės, nei paleistuvės, nei motinos, veikla. Tai – menka politinė galia ir mažytis, bet brangus autoritetas.

Kitaip nei nekaltos mergelės (ar "geros motinos"), mes neužimame jokios moralinės aukštumos, niekada negalėtume išgelbėti kitų pasiaukodamos. Kitaip nei paleistuvės, mes neturime jokios potencialiai demaskuojančios, galinčios sukelti sprogimą informacijos.

Kitaip nei "gerosios" motinos, mes nesame gyvybės šaltinis, garbinimo objektas, maitinantis indas. Kitaip nei "blogosios" motinos, mes negalime sugriauti kieno nors gyvenimo savo nerūpestingumu.

Kitaip nei nekaltosios mergelės, paleistuvės ir motinos, mes nesame ypač bauginančios, esame nepakankamai pavojingos ar galingos, kad ką nors esmingai paveiktume. Mes nesusijusios nei su akinančia nekaltosios mergelės šviesa, nei su aklina paleistuvės tamsa, nei su bauginančia motinos įsčių bedugne.

Trumpai tariant, negaliu atsikratyti jausmo, kad šios mitinės figūros dabar labai susijusios su "jėga", su galios, žinojimo ir valdžios galimybėmis, kurios suteikiamos ar atimamos iš įvairiausių moterų.

Iš anglų k. vertė Agnė Narušytė