Minčių ir audrų sėjėjai

Jamesas Lovelockas

Britų savaitraštis "New Statesman" išrinko dvylika svarbiausių šių dienų mąstytojų, labiausiai paveikusių savo amžininkų protus ir veiksmus. Tai mokslininkai, filosofai ir vadinamieji gyvenimo mokytojai. Rinkdami šias pavardes, sąrašo sudarytojai ne tik turėjo galvoje išrinktųjų intelektą, bet ir stengėsi parodyti, kas dabar turi didžiausią idėjinį poveikį, nes originaliausi protai nedažnai veikia masinę savimonę. Praėjusiais metais savaitraštis kreipėsi į filosofus, menininkus ir žurnalistus, kad šie pasufleruotų redakcijai pavardes, žinomas ne tik specialistams, bet ir masinei publikai, galinčias ją priversti mąstyti ir veikti. Tarp dvylikos "guru" atsirado ir žmonių, kurių veiksmai, švelniai tariant, yra kontroversiški, žadinantys nerimą šiais globalizavimo ir karų laikais.

Mokslininkai

Jamesas Lovelockas, arba Gajos hipotezė

Chemikas Jamesas Lovelockas (g.1919) 7-ajame dešimtmetyje dirbo NASA kosminių tyrimų centre. Tada jį pritrenkė faktas, kad Žemę nuo kitų jos kaimynių skiria gyvybės buvimas. Negyvą Marsą ir Venerą supa statiškas anglies dvideginio apvalkalas, Žemę – dinamiškas dujų mišinys, kuris nepaisant nuolatinių permainų išlieka pastovus. Beveik stebuklas, kad per milijardus metų deguonies niekada nepristigo. Iš rašytojo Williamo Goldingo Lovelockas pasiskolino Gajos terminą (graikų mitologijoje taip vadinama motina gimdytoja, jos romėniškasis atitikmuo – Terra Mater), jos vardu pavadindamas savo hipotezę, kad Žemė yra šis tas daugiau nei kosmose skriejantis materijos gabalas, kurį žmonės turi užkariauti ir eksploatuoti. Ne, Žemė yra nuostabiai graži: įsižiūrėkite į palydovines nuotraukas. Tai žydra ir balta planeta, gebanti kurti terpę, kurioje gali vystytis gyvenimas.

Gajos hipotezė turi moralinę prasmę: užuot didžiavusis savimi ir vadinusi save visagale ir visažine, žmonija privalo naudotis gyvybės dovana taip, kad nesukeltų grėsmės visai sistemai. Mokslininkus, ypač geologus, Gajos teorija sužavėjo mažiau nei holistinės ekologijos gerbėjus. Šią teoriją neigė ir Darwino pasekėjai, nes jiems buvo sunku suderinti natūralios atrankos (t.y. žiaurios kovos už būvį) idėją su vieningo rūšies vystymosi vardan bendros planetos gerovės vizija. Lovelocko šalininkai atsakydavo, kad gyvenimas nėra žaidimas nei su visuomene, nei su gamta. Mes neišvengsime katastrofos, jei savo individualiais konkurenciškais veiksmais griausime trapią pusiausvyrą, palaikančią Žemėje gyvybės stebuklą.

Edwardas O. Wilsonas

Edwardas O. Wilsonas, arba Sociobiologija

Amerikiečiui Edwardui O. Wilsonui (g. 1929) savo mokslo karjeros kelyje teko įveikti ne vieną kliūtį, net dalinai apkursti ir apakti. Gamta jis pradėjo domėtis dar būdamas jaunas vaikinas, vėliau tapo entomologu ir 40 metų dėstė Harvarde. Skruzdėlių studijos paskatino jį susidomėti ir žmonių visuomene. 8-ajame dešimtmetyje jis paskelbė du garsius mokslinius darbus: "Sociobiologija" ir "Apie žmogaus prigimtį". Juose jis remiasi darvinizmu. Darwino teorija priklauso naujųjų laikų mokslų kanonui, tad buvo galima tikėtis, kad mokslininko idėjos bus sutiktos entuziastingai. Tačiau jo pažiūros buvo pripažintos itin kontroversiškomis, net politiškai pavojingomis.

Kai kurie su marksizmu ir feminizmu susiję kritikai Wilsono sociobiologiją pavadino dešiniųjų intelektualų ideologija. Jie teigė, kad ši teorija pateisina socialinę nelygybę kaip natūraliąir nekeistiną. Wilsonas, kaip ir dera darvinistui, žmones laiko gyvūnų rūšimi, kuri, būdama gamtos dalis, paklūsta jos dėsniams. Galima pakeisti socialines ir ekonomines žmogaus gyvenimo sąlygas, tos permainos gali veikti žmonių elgesį, tačiau neįmanoma sunaikinti prigimtinio žmogaus polinkio prievartai ir neracionaliam elgesiui. Net pati radikaliausia visuomenės revoliucija negali pakeisti žmogaus prigimties ir sukurti sterilaus "naujo žmogaus".

Tačiau 10-ajame dešimtmetyje Wilsonas perėmė Lovelockui būdingą toną. Jis skelbė, kad biologinei gyvenimo įvairovei gresia pavojus. Žmogaus veikla naikina biosferą, o savo apimtimi šis reiškinys prilygsta dinozaurų išnykimui. Kaip sustabdyti grėsmingą įvykių eigą? Pagrindinį vaidmenį turėtų suvaidinti genų inžinerija ir žmonių prieaugio kontroliavimo programa. Taip Wilsonas užkliuvo ir kairiesiems žaliesiems (kovojantiems prieš genetiškai modifikuotą maistą), ir dešiniesiems – neribojamo gimstamumo šalininkams.

Martha Nussbaum

Johnas Maynardas Smithas, arba Ką daryčiau, jei būčiau genas?

Darvinistas Johnas Maynardas Smithas (g.1920) padėjo šių dienų evoliucinės biologijos pagrindus. Jis abejojo teiginiu, kad evoliucija tarnauja rūšies naudai. Jis kėlė ir sprendė biologijos problemas, užduodamas klausimą: "Ar stiprus gamtos "egoizmas"? Ką daryčiau, jei būčiau genas?" Į tuos klausimus jis atsakinėjo panašiai kaip šių dienų britų biologas Richardas Dawkinsas: "Genas yra savimyla".

Originalus Smitho indėlis į mokslą – iš ekonomikos paimtos žaidimų teorijos pritaikymas evoliucijos teorijai. Liberalių pažiūrų ekonomistai mano, kad žmonės pasirenka sąmoningus ir racionalius sprendimus, nes tai, kas tarnauja jų interesams, turėtų tarnauti ir kitiems. Ką tai turi bendra su darvinizmu? Smithas įrodinėjo, kad gamta yra kur kas turtingesnė ir sudėtingesnė, nei norėtų dogmatiški redukcionieriai. Pavyzdžiui, jis aprašė "buržuazinę" peteliškų strategiją: savo teritorijas jos žymi gerbdamos "svetimą nuosavybę". Tačiau Smithas nėra liberalas, jo simpatijos greičiau kairuoliškos. Jis nevengia diskusijų, bet yra įsitikinęs, kad mokslas nėra savitikslis, jis – tik savęs pažinimo įrankis.

Martha Nussbaum, arba Teisė ginti žmoniją

Amerikietė Martha Nussbaum (g. 1947) turi per 20 garbės daktaro vardų. Ji – retas šiais laikais enciklopedinių pažiūrų žmogaus pavyzdys. Savaitraštis "Time" ją pavadino "šiuolaikinės filosofijos veiksmo moterimi". Ji dėsto filosofijos, teisės, teologijos fakultetuose, užsiima politologija, Pietų Azijos problemomis, žmogaus teisėmis, antikos kultūra ir lyginamosiomis studijomis.

Peteris Singeris

Nussbaum atsisako dviejų mūsų dienomis ypač populiarių požiūrių į gyvenimą: utilitarizmo (kuo daugiau malonumų ir patogumų kuo didesniam žmonių skaičiui) ir liberalizmo (kuo mažiau valstybės kišimosi į individo gyvenimą). Jai nepriimtina visuomenės vizija, kuriai svarbiausia – pastangos bet kuria kaina įtempti ekonomikos augimo spiralę. Septynerius metus ji dirbo SNO tyrimų institute kartu su Nobelio premijos laureatu ekonomistu Amartya Senu. Šis bendradarbiavimas, taip pat keletą metų trukęs asmeninis ryšys su Senu, paveikė jos pažiūras. Net ir po rugsėjo 11-osios atakų ji agitavo už solidarumą ir etinių horizontų plėtimą: "Mes, amerikiečiai, įsitikinome, kad mūsų šalis gali būti neapsaugota nuo smūgių. Dabar pagaliau suvokime, kad ir kiti žmonės atsiduria panašiose situacijose, jie taip pat gali prarasti savo artimuosius kokioje nors katastrofoje – dėl bado, potvynio ar etninių valymų."

Peteris Singeris, arba Koperniškasis etikos perversmas

Peteris Singeris gimė 1946 m. Melburne, nuo 1999 m. jis yra Prinstono (JAV) bioetikos profesorius. 8-ojo dešimtmečio viduryje Singeris bematant išgarsėjo "Animal Liberation" manifestu. Savo knygoje jis teigė, kad kenčia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, tad ir etinių normų pasaulis – daug platesnis, nei mano tradiciniai moralistai, o žmogus anaiptol nėra pasaulio centras. Tačiau ne ši tezė sukėlė Singerio kritikų įtūžį. Pasipiktinimas kilo dėl jo "utilitarinio" požiūrio į eutanaziją, abortų ir protinio atsilikimo problemas. Singeris įsitikinęs, kad mokslininkai, toleruojantys bandymus su gyvūnais, neprivalo atsisakyti eksperimentų su žmonėmis, kurių smegenys sunkai pažeistos.

Šiais provokaciniais teiginiais jis užsitraukė nacio vardą, nors jo paties šeimos nariai žuvo Hitlerio koncentracijos stovyklose. Singeris atmeta tokius kaltinimus. Jis tvirtina nesąs nusiteikęs prieš protiškai atsilikusiuosius ir visai neprivaląs nekęsti žmonių vien todėl, kad myli gyvūnus. Jis tikisi tik vieno – sąmoningo mąstymo ir veiksmų. Pavyzdžiui, iš tėvų, besilaukiančių nesveiko vaiko, bet neturinčių galimybių jo išlaikyti. Turtingoms amerikiečių šeimoms Singeris pataria, užuot leidus pinigus prabangai, atiduoti juos vargšams. Jo požiūriu, žmonijai reikia vadovauti taip, kad žmonės galėtų rinktis tai, kas tarnauja jų interesams ir raidos galimybėms.

Noamas Chomsky’s

Noamas Chomsky’s, arba Maištas prieš Ameriką

Emigrantų iš Rusijos (kai kurie šaltiniai teigia, kad iš Lietuvos) sūnus (g.1928) Pensilvanijos universitete studijavo matematiką, filosofiją ir kalbotyrą. Pastarojoje srityje susilaukė tarptautinio pripažinimo. Tačiau už akademinės visuomenės ribų Chomsky’s pirmiausia žinomas kaip radikalus Amerikos politikos, amerikietiškojo demokratijos ir kapitalizmo modelio kritikas. Tačiau jo kritika nėra marksistinė – Chomsky’s džiaugėsi, kad griuvo Berlyno siena. Jo pažiūros – socialistinės ir liberalios. Jis smerkė ne tik JAV intervencijas Lotynų Amerikoje ar Vietname, bet ir "paslėptą žmogžudystę" Indonezijos okupuotame Rytų Timore.

Chomsky’s nepritaria misionieriškiems JAV siekiams ir įsitikinimui, kad tik toks valdymo būdas, kuris atitinka amerikiečių verslo interesus, laikytinas "demokratija". Jis nepalieka sausos vietos ir ant amerikietiškos žiniasklaidos laisvės modelio. Chomsky’o įsitikinimu, žiniasklaida yra sudėtinė hegemoniškos amerikiečių politikos dalis, kuria siekiama valdyti pasaulį sugriuvus sovietų blokui. Chomsky’s protestavo prieš JAV įsikišimą Kosove, Afganistane ir Irake. Gindamas žodžio laisvę, jis parašė įžangą Roberto Faurissono knygai, kurioje abejojama tiesa apie Holokaustą. Būdamas tokių pažiūrų, Chomsky’s gimtojoje Amerikoje atsidūrė tarsi tremtyje, bet juo didesnė jo įtaka už JAV ribų. Chomsky’s teigia, kad ši galinga šalis vadovaujasi tik didžiųjų korporacijų interesais.

B.d.

parengė Kora Ročkienė