Spindi, bet nešildo

"Stepfordo moterys"

Neatslūgsta ekranus užliejusi perdirbinių banga. Šį savaitgalį ekranuose pasirodo dar vienas – Franko Ozo siaubo komedija "Stepfordo moterys" ("Stepford Wives", JAV, 2004). Tačiau vadinti ją 1975 m. brito Bryano Forbeso sukurto filmo perdirbiniu neapsiverčia liežuvis, nes Ozas iš esmės pakeitė ne tik žanrą, bet ir ištarmę. Abu filmus vienija nebent Iros Levino romaną. Jame pirmąkart buvo papasakota istorija apie idealų amerikiečių miestelį, kuriame gyvena tik idealios žmonos ir jų visais atžvilgiais patenkinti vyrai.

Tiems, kam idealas kelia siaubą, istorija atveria daug poteksčių, ne veltui kito Iros Levino romano pagrindu Romanas Polanskis sukūrė vieną dviprasmiškiausių filmų "Rozmari kūdikis". Svarbu ir tai, kad "Stepfordo moterys" atsirado gaudžiant karingojo feminizmo trimitams ir savaip įvardijo neišvengiamas permainas.

Franko Ozo filme siaubo nebeliko. Veiksmas perkeliamas į mūsų dienas. Feminizmo revoliucija jau įvyko. Pagrindinė filmo herojė Džoana – tipiška karjeros moteris. Jos žmogėdriškumą turi liudyti aukštos pareigos televizijos (sic!) kompanijoje, juodi drabužiai ir bet kokių moralinių skrupulų nebuvimas. Tačiau netikėtai žlunga naujas Džoanos projektas, ją ištinka krizė, o rūpestingas vyras įtikina Džoaną pakeisti aplinką ir gyvenimo būdą.

Idiliškame Stepfordo miestelyje Džoana iš pradžių jaučiasi gana svetima, tačiau šeimos labui pabando prisitaikyti ir tapti idealia žmona, o jos parametrai gerai žinomi ne tik iš anekdotų apie blondines, bet ir iš lietuviškų spalvotų moteriškų žurnalų puslapių bei įvairių "gyvenimo būdo" laidų. Kadangi mūsų televizijų sugebėjimas manipuliuoti liaudies masėmis išties įspūdingas, bijau, kad ne vienas žiūrovas (-ė) iš tikrųjų pradės grožėtis ekrane švara ir spindesiu akis badančiais būstais bei jų interjerais, nepriekaištingomis Stepfordo moterys kūno formomis, suknelėmis (jokių kelnių!), šypsenomis ir kelių minučių trukmės orgazmo klyksmais.

Tačiau Džoana ne iš tokių. Jai daug kas kelia įtarimus, o jie netrunka pasitvirtinti. Idealios žmonos yra tik robotės, tenkinančios menkiausius vyrų įgeidžius. Tad nelieka nieko kito, kaip pasipriešinti vyrų tironijai ir sugrąžinti viską į savo vietas.

Naujosios "Stepfordo moterys" dviprasmiškos, bet kitaip. Regis, režisierius ieško aukso vidurio tarp nelabai aktualios feministinės ištarmės, socialinės amerikietiškojo provincialumo satyros, šeimyninio kino parodijos ir juodosios komedijos apie tai, kas ištiks žmoniją, jei ji visas problems spręs pasitelkdama robotus. Tas neapsisprendimas turi išvirkštinę pusę: filmas pernelyg saldus, gražus, banalus, nuspėjamas ir… joks. Tai itin akivaizdu pagrindinį vaidmenį kūrusios Nicole Kidman atveju. Aktorė kruopščiai bando suderinti visus motyvus, tačiau jos grožis ir talentas spindi, bet nešildo. Panašiai atsitiko ir su kita originalia aktore Bette Midler, vaidinančia rašytoją, apsileidėlę kūtvėlą, apdovanotą stipriu humoro jausmu. Tačiau būtent humoro jausmo ir pristigo filmo kūrėjams. Matome tik barzdotų anekdotų apie amerikiečius rinkinį ir nieko daugiau. Kaip sakė klasikas: "Iš ko juokiatės?" Beje, originaliausi ir labiausiai esmę atspindintys man pasirodė filmo titrai, kuriuose panaudota autentiška greičiausiai 6-ojo dešimtmečio buitinių prietaisų reklama: anoniminių gražuolių ekstazę čia sukelia kokia nors skalbyklė ar šaldytuvas. Tai nieko nauja, tačiau koks tada buvo stiliaus pojūtis, kokia fantazija… Retro galia išties neišsemiama.

Frenkas Ozas, be abejo, nėra koks nors nepriklausomas anarchistinių pažiūrų kūrėjas, gal todėl jam ir buvo patikėta sukurti brangų žvaigždžių filmą, kuriame dar vaidina ir Glenn Close, Matthew Broderickas, Christopheris Walkenas. Ozas kuria filmus plačiosioms vartotojų masėms, todėl net pačias rizikingiausias temas sugeba įvynioti į visiems patinkantį popieriuką. Taip buvo ir filme "Ten ir atgal", kurio herojus – tokios pat idealios provincijos mokytojas – per "Oskarų" ceremoniją paskelbiamas gėjumi. Filmas teigė, kad gėjai taip pat žmonės, ir kas nors, jį pasižiūrėjęs, apie tai susimąstė gal pirmą kartą. Ozo "Stepfordo žmonos" teigia, kad nereikia bijoti savarankiškų, energingų, labiau už vyrus išsilavinusių, už juos protingesnių moterų. Kam nors tai gal padės susitaikyti ir su tuo, kad moteris nebenori būti žaisliukas. Tačiau negi jūs to nežinojote ir anksčiau?