Londono nerimas (iš serijos)

Jacques Henri Lartigue. "Bubut ir Lui". 1910 m.

Taip jau išėjo, kad kiekvienas atostogas man tenka praleisti nedideliame ir neišvaizdžiame miestelyje prie pat Londono. Ten yra viena pagrindinė gatvė, apstatyta kiek nušiurusiomis, padėvėtų daiktų parduotuvėlėmis, kinas, paprastai nerodantis gerų filmų (niekas nesuprato, kodėl staiga parodė "Dogvilį"), vos įžvelgiama bažnytėlė, išpuoselėtas sporto centras, milžiniška parduotuvė ir keletas alaus užeigų. Bet svarbiausia – čia yra kino ir televizijos studijos, jų dėka ir atsirado pats miestelis; kartais jos sutrikdo kasdienybę saliutais kokio nors realybės šou garbei. Be to, čia dažnai atsklinda kvapą gniaužiantys fermų kvapai, o šiaip jau nieko nevyksta, nebent susibara kaimynai arba numiršta koks nors pažįstamas. Kultūrinių įvykių reikia ieškoti Londone – po angliško sodelio ramybės, kuriai akompanuoja nuolat gaudžiantis plentas ir kartais praūžiantys-suūkiantys traukiniai (jų ratai nedunda sukeldami ilgesį kaip mūsiškių), jis atrodo purvinas ir neestetiškai prigrūstas tarsi bet kaip sustatytų keisčiausių pastatų. Ta ambicingų architektūrinių sumanymų sangrūda ypač įspūdingai atrodo žvelgiant nuo tiltų ar iš kelto, kursuojančio tarp dviejų "Tate" galerijų.

Nors visas šis atostogų maršrutas jau pažįstamas, nors atostogos jau kurį laiką rutuliojasi tuo pačiu iš anksto žinomų, bet laukiamų pasikartojimų ritmu, angliškas gyvenimas pasitinka mane vis kitu savo aspektu, tad vis atsiranda ką parašyti į laikraštį.

Pavyzdžiui, šįkart viską, regis, persmelkė politika. Pagrindinė laikraščių tema, kurios svarba išreiškiama riebiomis antraštėmis – karas su Iraku: neteisingumas ir bergždžios aukos, nepasitikėjimas meluojančiais politikais. BBC žurnalistai važiuoja į Iraką ir mėgina parodyti abi kariaujančias puses. Gausybė sudraskytų kūnų. Saugomas amerikiečių žurnalistas slepiasi nuo kulkų. Pasipriešinimo amerikiečiams dalyvius sutikti sunku – tik keletą kartų žurnalistui pavyksta juos nufilmuoti slaptuose butuose, jie visada apsimuturiavę galvas, tik tamsios akys spindi pro plyšius. Jie išsako mintinai išmoktus tekstus, ir filmavimas baigiamas. Mintis paprasta: nepasiduosime amerikiečių okupacijai. Juo toliau, juo neaiškiau, dėl ko kovojama ir žūvama, kodėl viena pusė nenori žadamos laisvės (nuo ko?), o kita laisvės vardu grūda civilius į kalėjimus.

Nenaują, bet šiurpinantį politiniu cinizmu karo paaiškinimą (viskas – dėl naftos) pateikia amerikietis rašytojas ir režisierius Michaelas Moore’as Londone dar teberodomame dokumentiniame filme "Farenheitas 911" ir su juo susijusioje knygoje "Bičiuli, kur mano šalis?" ("Dude, Where’s My Country?", ankstesnė šio autoriaus knyga "Kvaili baltaodžiai", beje, jau išversta į lietuvių kalbą). Čia atskleidžiamos George’o Busho rėmėjų manipuliacijos rinkimų rezultatais įtartinai primena Baltarusiją, "prezidento" (taip, su kabutėmis, šį žodį rašo pats Moore’as) verslo ryšiai su Bin Ladenų šeima ir Saudo Arabijos vadovais verčia suabejoti viskuo, kas sakoma tema "Ameriką užpuolė priešas", o jo pasiskraidymų kartu su rinkimų kampanijos rėmėju istorija, kaip ir nelogiški, bet ciniški atsakymai į žurnalistų klausimus, įtartinai primena atstatydintojo Lietuvos prezidento istoriją, taktiką ir įvaizdį. Beje, mūsų vietiniai žaidimai šiame globaliame kontekste atrodo gan naivūs ir nekenksmingi. Kiekvienas filme ar knygoje atskleidžiamas faktas šiurpina vis labiau, nes jei tai tiesa, tai akivaizdu, kad žmonių gyvenimai aukojami ne dėl kokių nors fundamentalių religinių skirtumų, kaip mėginama įtikinti, o paprasčiausiai (ir ciniškiausiai) dėl pinigų. Rugsėjo 11-ąją apie tris tūkstančius žmonių nužudė milijonierius, tvirtina Moore’as, taip atgaivindamas seną klasių kovos idėją. O turtuolių konspiracija nuo viso pasaulio pasirodo besanti ne keistuolių kliedesiai, o kasdienybė, nors ir gerai paslėpta po melo sluoksniu.

Taigi aitriu politikos kvapu alsavo kinas, knygos ir televizija, kur rodomos laidos ne tik apie Iraką, bet ir apie visus kitus Anglijos karus, siekiančius dar romėnų okupacijos laikus. Net kultūros laidų tinklelyje daugiausia dėmesio skiriama karo fotografijai, pavyzdžiui, Robertui Capai. Šis, perėjęs visus įmanomus XX a. karus, galiausiai žuvo Vietname. Be Vietnamo neapsiėjo ir viena ryškiausių rugpjūčio mėnesio britų dailės parodų "Tate Britain" galerijoje "7-ojo dešimtmečio menas: Tai buvo rytoj". Nors parodoje buvo eksponuojami viso dailės spektro pavyzdžiai – nuo Vilniuje ką tik matytų Bridget Riley abstrakcijų iki Yoko Ono performansų, nuo tapybos iki architektūros, visur buvo juntamas destrukcijos motyvas: septintasis dešimtmetis Anglijoje žymi atsigavimą po Antrojo pasaulinio karo destrukcijos ir naujo globalinio ginklavimosi etapo pradžią, gresiančią viso pasaulio destrukcija. Meninis sąjūdis šiame kontekste yra tik pauzė, tik nerūpestinga, svinguojanti jaunimo interliudija. Dešimtmečio meninius sąjūdžius tarsi užbaigia čia eksponuojamos demonstracijų prieš atominį ginklą, karą Vietname ir gamtos teršimą fotografijos.

Parodoje neapleidžia čia pat, žiūrovo akyse, vykstančios transformacijos pojūtis – kinta ir menas, ir visuomenė. Viena vertus, siekiant sukurti bendruomeninio gyvenimo atmosferą, Anglijoje pradėti statyti betoniniai daugiabučiai – jie tokie pat klaikūs, kaip ir mūsiškiai, betonas negražiai sensta.

Kita vertus, visuomenė mėgina sekti amerikietiško vartojimo kulto pavyzdžiu. Britų poparto kūrėjai – Peteris Blake’as, Richardas Hamiltonas, Davidas Hockney’is, Dereckas Boshier ar anksti mirusi ir užmiršta (nes moteris) Pauline Boty, gyvenantys kukliuose, nušiurusiuose namuose, atvirai žavisi ryškiais, glotniais, švytinčiais masinės gamybos daiktais ir populiariais herojais iš užjūrio (tai kai ką labai primena). Juos jie ištikimai perkelia į savo kūrinius, taigi abstraktų tapybos paviršių sudrumsčia, deformuoja, suardo realybė. Menas virsta kažkuo kitu: leidžiasi iš moralinių ir estetinių aukštumų, tįsta gyvenimo link, bet išlieka pakibęs kažkur tarp jų, galutinai nepasirinkęs nė vienos pusės ir nesusiformavęs, jo elementai keistai nedera tarpusavyje – lyg plakatai ir piešiniai ant paauglio miegamojo sienos. Ir visa tai – trumpas blyksnis. Dešimtmečio pabaigos laikraščių iškarpos sugestijuoja, kad valdžia ėmėsi priemonių prieš naujosios kultūros moralinį palaidumą: dėl narkotikų areštuojamas pagrindinis naujojo meno galerininkas Robertas Fraseris (kartu su Micku Jaggeriu). Taigi paroda iš tikrųjų, kaip rašo "The Guardian" kritikas Adrianas Searle’as, atrodo labiau lyg laiko dokumentacija nei estetinė patirtis: "Tai ir yra didžiosios 7-ojo dešimtmečio meno dalies problema. Jis nedaug ką gali pasiūlyti žvilgsniui. Tai, regis, buvo greitas menas greitam gyvenimui."

Kai dominuoja politika, asmeninės problemos nublanksta. Tai konstatuoja kuratoriai iš Lozanos, "Hayward" galerijoje surengę parodą "Fotografija ir portreto mirtis". Į sielą gebančio prasiskverbti meninio portreto nebėra. Žmogus arba pozuoja, arba tampa neįžvelgiamas, jo veidas jau yra dirbtinis reklamos, skaitmeninių technologijų, dizaino ar kosmetikos pramonės produktas, tam tikras paviršius, dėl kurio kaunasi paslaugų tiekėjai. Portretas nebegyvas, todėl neatsitiktinai pagausėja mirusių žmonių portretų, nes fotografija vis tiek tegali pateikti sustingusias išraiškas. Fotografijoje įmanomas tik žaidimas, pavyzdžiui, suliejant vyro ir žmonos bruožus ir taip pagaminant portretinį hibridą (Pierre Radisic). Arba išryškinant neatitikimą tarp "paties" (ir kas gi yra tas "pats"?) žmogaus veido ir jo užsidėtos kokios nors garsenybės, pavyzdžiui, Madonnos, kaukės. Arba kuriant kokio nors miestelio veidų sumą, tūkstantmečio veidą (Chris Dorley-Brown). Arba – bendrą atominio ginklo kūrimo varžybose dalyvaujančių valstybių vadovų veidą, kurį sudaro Brežnevo, Reagano, Thatcher, Mitterand’o ir Dengo fizionomijos (Nancy Burson, Warhead I,1982). Tarsi antrindamas Moore’ui, Jiris Davidas valstybių vadovų akis sudrėkina dirbtinėmis ašaromis, taip išryškindamas demonstruojamos atjautos dirbtinumą. Taigi veidas nieko nebesako, jis tapo politikos įrankiu.

Galima sakyti, kad vis iš naujo aptinkami politinio nerimo ženklai paveikė net ir su politika nesusijusios prancūzų fotografo Jacques’o Henri Lartigue’o parodos ("Hayward" galerija) suvokimą, tarsi kažkas būtų siekęs patvirtinti taisyklę, esą nesidomėjimas politika irgi yra politika. (Lartigue’o fotografinio palikimo fragmentą šiemet turėjome progos pamatyti Vilniaus "Prospekto" galerijoje.)

Lartigue’as nesidomėjo politika, o jo fotografijose beveik nėra jokių XX a. karų pėdsakų. Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karų metu dėl per mažo ūgio nuo tarnybos atleistas Lartigue’as fotografavo savo žmoną, saulės atspindžius vandenyje, gulbes ir kitus į gyvenimo aktualijas nereaguojančius, visiškai nereikšmingus dalykus. Lartigue’as atsiriboja nuo karo sakydamas (cituoju iš atminties): "Jei vienintelis būdas būti laimingam yra kaip stručiui įkišti galvą į smėlį, tai aš taip ir darysiu". Bet prieš tai peržiūrėti kitų fotografų karo ir įvairių protestų reportažai trukdo žiūrovui kišti galvą į smėlį kartu su Lartigue’u. Juk jis, tiesą sakant, buvo vieno turtingiausių prancūzų sūnus. Savo nuolat nuo 1904 m. rašytiems dienoraščiams jis, matyt, turėjo laiko, nepanašu, kad jam būtų reikėję, pavyzdžiui, dirbti. O turint omenyje šeimos turtus atleidimo nuo karinės tarnybos priežastis taip pat skamba šiek tiek įtartinai. Ir vis dėlto Lartigue’o aistrą fiksuoti viską, kas praeina, vien dėl to, kad praeina, galima laikyti pačiu išmintingiausiu patarimu XX amžiuje. Kiekviena fotografija patvirtina mokėjimą ir džiaugsmą būti. Tą džiaugsmą teikia kiekviena detalė, kiekvienas judesys, tad Lartigue’as stingdo praeinamybę, kad ją išsaugotų. Bet laikas ir fotografija jį išduoda – tie daiktai ir žmonės, tas gyvenimo būdas, kuriuos jis fotografavo, jau nebeegzistuoja.

Praradimas ypač akivaizdus jo stereografijose. Atsitiktinis praeinančios moters gestas ir žvilgsnis į fotografą, skirtingos bare rūkančių vyrų drabužių audinių faktūros, besiraitantis dūmas – visa tai nieko nereiškia. Bet trimatės erdvės iliuzija, kurią norėdama pamatyti turi pasilenkti ir žiūrėti lyg pro rakto skylutę (taigi – esi šnipinėtoja), sukuria tikro, pavogto ir vis dėlto nepasiekiamo realybės fragmento įspūdį. Bet negyvo. Stereografijos sustingusios – jos yra lyg iškamšos, o iškamšų gaminimas susijęs su objekto nužudymu. Todėl siekianti išsaugoti būtį Lartigue’o fotografija kartu ir žudo. Bet galbūt kaip tik dėl šio iš pradžių nepastebimo, bet visada joje glūdinčio mirties šiurpulio fotografija niekada nenusibosta.

Šiaip ar taip, fotografijos šiurpulys patrauklesnis nei paties gyvenimo. Tai labai aiškiai pajutau grįžusi į Lietuvą. Vos išlipau savo gatvėje, pro mane policininkai pravedė du vyrus su antrankiais, prasvirduliavo padūmavusi girtuoklio figūra, kažkas sudaužė butelį. Tai – nebestebinanti kasdienybė, bet jos ir nėra kada stebėti, nes reikia sprukti. O fotografija pranašesnė – ją galima tyrinėti. Nors nufotografuota tikrovė, kaip rašė Roland’as Barthes’as, yra nebepasiekiama, ji, ačiū Dievui, tavęs taip pat negali paliesti.