Kinas

Mičiurino idėjos lietuviškai

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Įkaitas"

Per dešimt metų lietuvių televizijoms pavyko sukurti naują žiūrovų veislę. Jos atstovas – fantasmagoriška būtybė, kuri pagal signalą pradeda purtytis ir kratytis Katedros aikštėje, vos išvydusi savo atvaizdą didžiuliame ekrane. Taip ji reiškia savo jausmus, kurių skalė siaura – džiaugsmas arba nusivylimas. Jausmus jai sukelia krepšinis ir kažkokie bebalsiai monstrai ą la Linas ir Simona. Ši būtybė tiki, kad LNK naujųjų turčių rūmuose surengtas mokyklinis "montažas" ir yra naujojo sezono pristatymas, kad p. Valinskienės ir p. Mikutavičiaus vokaliniai pratimai yra dainavimas, o šviesiaplaukė gražuolė LTV "Panoramoje" atstovauja kultūrai, kad TV3 kino laidos vedėjas yra žvaigždė, nors, regis, jis dar niekad nebuvo pasirodęs ekrane. Pavyzdžių galėčiau išvardyti ir daugiau, bet ir taip aišku, kad televizijos tarsi dievai kuria žvaigždes ir žiūrovus pagal savo atvaizdą. Koks jis, matyt, nereikia aiškinti. Įdomu tik viena: kokie šios pandemijos mastai ir trukmė. Pabaigos net nesitikiu sulaukti.

Kita vertus, televizijos kartais tikrai pralinksmina. Kai per rugsėjo 1-osios "Panoramą" su švente tautą pasveikino Viktoras Uspaskichas, džiaugiausi kaip vaikas. Jei Lietuvoje vis dar klesti tokios viešųjų ryšių strategijos, vadinasi, ne vieno su siaubu laukiama rinkimų agitacija gal net praskaidrins nykų televizijos vaizdelį. Bravo, Viktorai! Agurkų karaliui pavyko net prašokti premjerą, po keleto minučių sveikinusį tautą iš ankštos "Spaudos klubo" kėdės.

Pradedu tikėti sena tiesa, kad tauta turi tokią valdžią, kokios nusipelnė. Tai tinka ir televizijai. Vadinasi, nusipelnėme spoksoti į atstatydinto prezidento dukters vestuves geriausiu eterio laiku. Ir visai be reikalo užsienio reikalų ministras piktinasi Baltijos rusų kanalu. Jaunimas jau nebemoka rusiškai, o tie, kurie žiūri putinišką propagandą, nepasikeis niekad. Iš nacionalinės televizijos nevaržomai besiliejančio popso ir neįtikėtinų žmogaus pažeminimo ir nusižeminimo vaizdų "Bėdų turguje", p. Krivicko laidose ir įvairiuose "realybės šou" destruktyvus poveikis kur kas didesnis.

Keista, bet šią savaitę paprastas tiesas apie žmogaus orumą, jo vertę ir gyvybės kainą primins amerikiečių "blokbasteriai". LNK (5 d. 20.15) rodomas Tayloro Hackfordo "Įkaitas" (2000) netikėtai įgijo visai kitą prasmę, nes įkaitų dramos dabar beveik kasdien vyksta televizorių ekranuose.

Filmas kurtas Lotynų Amerikoje ir pasakojantis apie partizanų pagrobtą amerikiečių inžinierių, kurį stengiasi išlaisvinti jo žmona ir derybininkas profesionalas, atskleidžia nežinomus žmonių grobimo aspektus. Pasirodo, tai tarptautinis biznis, kurio metinė apyvarta siekia milijardus dolerių. Mano itin mėgstamas operatorius Sławomiras Idziakas puikiai nufilmavo įspūdingą Pietų Amerikos gamtą, filme ji visai neprimena kartoninių telenovelių. Netikėtai aktuali pasirodys ir scena Čečėnijoje (beje, filmuota Lenkijoje). Tačiau reklamuojant filmą daugiausia dėmesio buvo skiriama pagrindinių personažų, suvaidintų Meg Ryan ir Russello Crowe, santykių linijai. Mat tarp jų herojų beužsimezgąs romanas rėmėsi ne tik scenarijumi. Tikri jausmai ekrane – retas dalykas, "Įkaitas" juos užfiksavo.

Iš įdomių senienų siūlyčiau nepražiopsoti kultinio 8-ojo dešimtmečio serialio "Čarlio angelai" (LNK, 4 d. 16 val., 1 ser.). Tai pirmasis serialas, kuriame "grynai" vyriškus vaidmenis ir funkcijas atliko žavios moterys. Tačiau šių dienų žiūrovams, manau, svarbiau bus 8-ojo dešimtmečio mados ir stilius, deja, grėsmingai grįžtantis.

TV4 šiandien (3 d. 15 val.) bandys pravirkdyti ne krepšiniu, o melodramiška Sally Potter istorija "Vyro ašaros" (2000). Istorija apie žydaitę (Christina Ricci) turi lietuviškų ištakų, mat Anglijoje ji atsidūrė po pogromo Lietuvoje. Mergina nori tapti dainininke, įsimyli vengrų čigoną (Johnny Depp)... Tai vienas iš tų daugybės filmų, kurių autoriai bando suprasti, jų manymu, mįslingą Rytų europiečio sielą. Kas kaltas, kad mus mato tokius, o ne kitokius?

Kita vertus, kas gali suvokti fantasmagorišką Rytų Europos tikrovę, kurioje kartu egzistuoja dabartis, praeitis ir ateitis? Vienas originalesnių bandymų – Konstantino Murzenkos "Žudikas pravarde Balandis" (TV4 , 9 d. 21.20). Pasakojimas apie žudiku verčiamą tapti smulkų nusikaltėlį netikėtai tampa tikslia šių dienų Rusijos nuotaikų, atmosferos, buities mozaika. Kartu tai ir savotiškas atsisveikinimas su rusų televizijos serialų apie banditus sukurta mitologija. Tai ypač ryšku susidorojimo su banditais scenoje, kur herojai dėvi linksmas karnavalines kaukes. Kaip ir visi atsisveikinimai, filmas ir šiek tiek liūdnas, ir teikiąs vilčių.

Jūsų – Jonas Ūbis