Nostalgiška trauka

Rafaelis Chvolesas. "Pėsčiųjų gatvė Vilniuje". 1948 m.

Rugpūjčio 24 d. atidaryta tapytojo Rafaelio Chvoleso kūrybos paroda. Parodą surengė Vilniaus paveikslų galerija kartu su Lietvos žydų bendruomene. Ekspozicijos sudarytojas – Romualdas Budrys, parodos koordinatorė – Nijolė Nevčesauskienė. Parodoje galime pamatyti daugiau kaip pusšimtį tapytojo darbų, atliktų įvairiomis technikomis – aliejinės tapybos, koliažų, akvarelių. Didelę dalį Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamų kūrinių paskolino dailininko sūnaus Aleksandro Chvoleso šeima, kiti – Lietuvos muziejų nuosavybė. Šis renginys – vienas svarbesnių šią vasarą Vilniuje vykusio Antrojo pasaulinio litvakų kongreso kultūrinių akcentų.

Nors Rafaelio Chvoleso darbai eksponuojami garsiausiose pasaulio meno galerijose, Lietuvos publikai šio menininko kūryba nėra gerai žinoma. Paroda suteikia progą pažinti ar iš naujo atrasti garsiojo litvako meninio braižo ypatumus, juolab kad ilgus metus užsienyje gyvenęs dailininkas jautė nostalgišką ir skausmingą trauką Vilniui. Tragiškas žydų likimas II pasaulinio karo metais bei Vilniaus senamiesčio tema – bene ryškiausi

Rafelio Chvoleso kūrybos leitmotyvai

Dailininkas nuėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo ir kūrybos kelią. Rafaelis Chvolesas gimė Vilniuje, čia prabėgo nemažai prasmingų menininko brandos, pedagoginio darbo metų. Jau nuo 4-ojo XX a. dešimtmečio pradžios Chvolesas ėmė dalyvauti parodose, Vilniuje surengė savo pirmąją personalinę parodą. Dirbo tapybos mokytoju vietos žydų mokyklose, vadovavo Naujosios Vilnios dailės mokyklai. Prasidėjus II pasauliniam karui prasidėjo ir dailininko klajonės po pasaulį. Karo metu Chvolesas emigravo į Rusiją, ir nors jam baigiantis grįžo į Vilnių, tačiau neilgam – įsikūrė Lenkijoje, vėliau apsigyveno Paryžiuje. Ir Lenkijoje, ir Prancūzijoje dailininkas buvo aktyvus vietos žydų bendruomenių kultūrinio gyvenimo dalyvis. Rafaelio Chvoleso kultūriniai ir meniniai nuopelnai buvo ne kartą įvertinti įvairiais tarptautiniais apdovanojimais.

Pasak N. Nevčesauskienės, Chvoleso tapybinė raiška gerokai keitėsi – nuo realistinei manierai artimų detalizuotų kompozicijų iki ekspresyvios kontrastingų spalvinių sąskambių meninės kalbos. Ekspresyvus pradas itin ryškus paskutiniojo tapytojo kūrybos dešimtmečio darbuose.

Rafaelis Chvolesas. "Bernardinų bažnyčia Vilniuje". 1954 m.

Atskirą dailininko kūrybos dalį sudaro koliažinės kompozicijos, neretai smarkiai besiskiriančios nuo Chvoleso tapybos darbų. Čia remiamasi kitokia menine stilistika – abstrakčiuose, dekoratyviuose paveiksluose nuotaika ir potekstės kuriamos tam tikrais spalvinių dėmių deriniais, neretai kompozicijas paradoksaliai papildo ir realistiniai elementai ("Mėlynas paukštis", 1983). Tačiau Lietuvos publikai turėtų būti įdomesnis tapybinis dailininko kūrybos palikimas, persmelktas ilgesio gimtajam Vilniui. Be to, ekspresionistinių ištakų turinti Chvoleso tapyba gimininga bendrai Lietuvos tapybos raidai, juolab kad menininko braižas formavosi veikiamas visų pirma vietos dailės konteksto.

Apie savo tautos tragediją, praeities Vilniaus gyvenimą ir nostalgiją gimtinei dailininkas kalba gana įvairiai. Kompozicijoje "Atmintis" (1967 m.) niūrūs, dramatiškai susiraizgę medžių kamienai įgyja simbolišką žydų menoros pavidalą kaip ženklą amžiams pražuvusiam tautos materialios ir dvasinės kultūros pasauliui atminti.

Kitur savo apmąstymus tapytojas išreiškia liūdnais subtilios spalvinės gamos tautiečių portretais ("Žydo portretas", 1963 m.).

Parodoje nemažai tapytojo mėgtų miesto peizažų – tai senojo Vilniaus skersgatviai, kiemeliai, bažnyčių bokštai ir namų stogai, skendintys elegiškoje rimtyje, kartais – kupini gyvybės, su dinamiškomis praeivių figūromis. Tačiau neretai Chvolesas viename paveiksle derina keletą tapybos žanrų, skirtingus prasminius kūrinio klodus.

Taip greta dokumentiško vaizdavimo čia iškyla galingas metaforiškas vaizdo pradas, dailininko atminties galia ir ilgesys konkrečią vietą, tam tikrą neretai ir šiandien atpažįstamą miesto dalelę paverčia poetišku praeities prisiminimų vaizdiniu.