Jaučiu – vadinasi, esu

Helena Almeida. "Be pavadinimo". 2004 m.

Pabaiga. Pradžia Nr. 623

Dailės istoriją galima užrašyti kaip erdvės pulsavimą. Ir daugumą šiuolaikinio meno istorijų – taip pat. Kaip sluoksniuojasi formos, keičiasi perspektyvos, kaip kubistinis daikto matymas iš kelių taškų vienu metu atsikartoja (pakeliamas kvadratu, kubu?) naujų technologijų menuose, kur susipina fizinės, reprezentacinės ir virtualios erdvės. Darbo konceptualumą turbūt irgi galima išmatuoti kokiu nors erdviniu triukšmo matuokliu arba apskaičiuoti referencijų lauko plotą.

Erdvės apgyvendinimas, erdvių pliuralumo tyrimas – vienas iš Sidnėjaus bienalės leitmotyvų. Be minėtos šiaurės ir pietų (proto ir jausmo) ašies, parodoje žymimos miesto ir tranzitinės erdvės, žaidžiama turistiniais ir pokolonijiniais "kitų erdvių" stereotipais, konstruojamos ir čia pat išardomos urbanistinės utopijos. Išorinės erdvės "išsiverčia" į vidines, kūno ertmės gretinamos su architektūra. Medijų šamanas buvo teisus: visos technologijos yra mūsų fizinio kūno tęsiniai.

Tačiau bienalė yra ne liaudies ūkio pasiekimų paroda, o veikiau debatų zona, kur technologijos ne tik naudojamos, bet ir kritikuojamos. McLuhanas rašė tik apie veikiančius "žmogaus tęsinius", o mes vis dažniau susiduriame su techninėmis atliekomis ir kitokiu laužu. Didelės spalvotos kinės Xing Danwen fotografijos iš tolo atrodo kaip abstraktaus ekspresionizmo parafrazė, ir tik iš arčiau pamatai, kad "gestas" susuktas iš vielų ir laidų, o "taškeliai" – iš varžtelių. Toks "potapybinis" aktas Pollocko formalizmą atveda prie kritinės ribos – potėpius paverčiant daiktais. Tačiau tai ne daiktiškas, o veikiau socialinis ekspresionizmas – pasirodo, kompiuterinių atliekų krūvos keliauja į Kiniją iš JAV, ir 100 000 vienos provincijos gyventojų jas perdirbdami užsidirba pragyvenimui (o tai anaiptol nėra nekenksmingas darbas).

Neramios linijos ir formalaus (bet bauginančio) tobulumo derme su Xing Danwen fotografijomis siejasi suomės Mari Sunna tapyba. Jos tapomų moterų figūros atrodo lyg būtų lipdomos iš gyvsidabrio, tiesiog akyse keičiančio formą. Statiškos ir tekančios, atsiveriančios ir čia pat pasislepiančios. Kūnai ir veidai plaukia erdvėje, bet jai nepriklauso, yra visiškai atsieti. Čia susipina Muncho linijos ir dramatiškos Franciso Bacono kūno deformacijos. Keistų iš pasąmonės plaukiančių impulsų prisodrinta Mari Sunna tapyba tyrinėja moters seksualumo apraiškas ir jo gaivališkumą. Diskutuodama su tapybos istorija menininkė vis dėlto pasilieka paveikslo plokštumoje. Tiesiog tapybos akrobatiką ir pusiausvyros siekį pakeičia intelektuali ir asmeniška klounada – o tai nėra nei lengvesnis, nei paviršutiniškesnis kelias.

Mari Sunna. "Grožis yra tik pirmas teroro prisilietimas". 2003 m.

Šioje bienalėje ryški tam tikra formali tendencija – tyrinėjama paveikslo erdvės percepcija tapant interjerą vaizduojančius interjero paveikslėlius, dėliojant geometrines figūras, tiesiogiai jungiant potėpius ir kūną. Dažnas fizinės ir reprezentacinės erdvės gretinimas liudija ne grįžimą prie formalių modernizmo vertybių, o veikiau bandymą pritaikyti joms šiuolaikinį drabužį. Tiksliau – aprengti veidrodį. Taip linijos ir geometrinės figūros virsta daiktais, arba net jų kopijomis, perdirbiniais. Kūrybos / gamybos procesas išskaidomas į segmentus ir paliekamos atviros konstrukcijos – kad liktų erdvės brechtiškajai distancijai. Ne tik matyti ir išgyventi kūrinį, bet ir jį suprasti. Todėl kuratorės noras sujungti protą ir jausmus kartais atveria ne emocijų anatomiją, o atsiribojimo prarają. Bet daug dažniau sąmonės ir kūniškumo jungtis pasiteisina.

Tai ypač ryškiai matyti Helenos Almeidos iš Portugalijos darbuose. Neatsitiktinai kuratorė ją pasirinko vienu iš penkių "atramos taškų". Fotografijų ciklas "Savęs tobulinimo studija" tiksliai atspindi Almeidos meninį mąstymą: plaštaka teptuku nupiešia mėlyną dėmę, ją pakelia, įsideda į burną ir galiausiai pravirksta mėlyna ašara. Užrašyta istorija skamba sentimentaliai, bet fotografijų ciklas atliktas konceptualiai ir formaliai nepriekaištingai. Čia ir yra Almeidos darbų skaitymo raktas – spalvą ir tapymą ji "perleidžia" per kūną, bet niekada visiškai nesusitapatina su reprezentacine erdve. Pasak kuratorės Isabelės Carlos, Almedos dėmesys formaliam, tapybiškam kūno fiksavimui fotografijoje išskiria ją iš kitų menininkų, kurie, pasitelkę Vakarų dailės ir populiariosios kultūros įvaizdžius, "matuojasi" identitetus kaip kaukes. Maskaradinis aspektas visiškai nedomina Almeidos. Jai svarbūs menkiausi kūno judesiai ar kryptelėjimai, jo "įsirašymas" į erdvę. Kūnas – instrumentas, kuriuo ji komunikuoja. Specialiai bienalei sukurtame cikle "Be pavadinimo" jis virsta beformiu juodu gniužulu, ir tik netikėtai išsikišusi pėda ar pirštai išduoda, kad tai ne koks baldas, bet gyvas kūnas. Almeidos kūnas ant pilkų akmeninių grindų šalia baltos sienos šešiose ciklo fotografijose atrodo kaip pabirusios natos. Tačiau ji puikiai žino partitūrą ir tai, koks bus šio kinematografiško pasakojimo tęsinys.

Yin Xiuzhen. "Tarptautinis skrydis". 2002 m.

Kalbant apie erdves neišvengiamai reikia paminėti Australijos menininkę Susan Norrie. Ji sukūrė vieną iš įspūdingiausių simuliakrinės erdvės studijų. Išgirdus iš salės plaukiančias populiarias lyriškas pokario Amerikos melodijas atrodo, kad tuoj išvysi raitą kaubojų. Nieko panašaus. Mes patenkame į keistą oro uostą, kuriame lūkuriuoja dvi japonės. Kamera iš lėto dairosi po aplinkinį peizažą – matome Eifelio bokštą, o visai šalia – Niujorko dangoraižius dvynius. Ar tai kompiuterinis montažas, turistinių filmų parodija? Pasirodo, viso pasaulio garsieji monumentai nufilmuoti "iš natūros" – kalnuose netoli Nikko (Japonija) esančiame pramogų parke. Tobulas miniatiūrinis kopijų pasaulis. Susan Norrie darbas vadinasi "Enola" – tai nuoroda į amerikiečių lėktuvą "Enola Grey", numetusį atominę bombą ant Hirosimos. Taigi žiūrovas atsiduria "poapokaliptiniame" peizaže, kuriame vieną kultūros galios simbolį tuoj keičia kitas. Tačiau nepaisant visa persmelkiančio keistumo ir dirbtinumo šis darbas kelia nepaaiškinamą tikrumo nostalgiją.

Ar galima tyrinėti protą ir jausmą atskirai nuo žmogaus kūno? O kaip juos atskirti? Mūsų patirtis ateina per kūną ir reiškiama kūnu. Gal todėl tiek daug bienalės darbų fiksuoja arba kuria įvairiausias vidines erdves, neva atveriančias pasąmonės procesus? Italas Mario Rizzi instaliacijoje "Jungo sofa" atkuria Carlo Gustavo Jungo aplinką. Du kambariai, kur priėjus prie rašomojo stalo ar atsisėdus į fotelį pasigirsta balsai. Darbas tyrinėja aistringą Jungo ir jo pirmosios pacientės – Rusijos žydės Sabinos Spielrein draugystę. Jų ryšys buvo ir emocionalus, ir intelektualus. Vėliau Spielrin pati tapo psichoanalitike, išplėtojusia Jungo animus / anima idėją. Jų susirašinėjime dalyvavo ir Freudas, rašęs Sabinai, kad "nėra nieko stipresnio už kontroliuojamą ir sublimuojamą aistrą". Taigi, patenkame į psichoanalitiko kabinetą, kur emocijos turi būti sublimuojamos ir šaltai analizuojamos, tačiau kartu jis tampa ir galingu aistrų šaltiniu.

Yin Xiuzhen. "Keliaujantys miestai: Sidnėjus". 2004 m.

Vaikščiodamas iš salės į salę vis patenki į skirtingas erdves – Bruce’o Naumano dirbtuvę, kur palikta įjungta kamera fiksuoja po darbo stalą lakstančias peles, į Frédérico Posto "Ekstazės šventovę" su narkotikų schemomis, baltais gultais ir piliulių krūvomis, keliauji po Berlyno konstrukcijas ir stebi, kaip Australijoje "kariami" šaldytuvai. Minerva Cuevas įrengia visą "Adidas" salę, kritikuodama kengūrų odos naudojimą jų produkcijoje. Francisas Al’s tarsi keliauja po Mechiką, bet iš tiesų tik valo batą animaciniame filmuke. O Australijos aborigenų menininkas Gordonas Hookey sukuria visą pramogų parką, kuriame komiksų stiliumi vaizduoja Australijos "atradimą" ir aborigenus naikinančią baltųjų politiką. Dabartinis Australijos ministras pirmininkas čia sukiojasi kaip marionetė ant kėglių (kitų pareigūnų) krūvos, o saulė iš aborigenų vėliavos (juodas dangus, raudona žemė ir saulės ratas vidury) šypsosi prisidengusi akis juodais akiniais.

Bet koks erdvės tyrinėjimas šiais laikais nebūtų išsamus be lėktuvo – ir kaip persikėlimo iš vietos į vietą priemonės, ir kaip laikinos "gyvenamosios" (miegamosios?) erdvės. Nors skrydžio romantiką dabar pakeitė terorizmo baimė, virtualios kelionės vis dar negali pakeisti lėktuvo – jau vien dėl to, kad turime kūną. Pekine gyvenanti Yin Xiuzen pagamino net du lėktuvus, vielos karkasą aptempusi drabužiais iš skudurynų. "Tarptautinis skrydis" jau eksponuotas Pekine, Singapūre ir San Franciske – ir kiekvienoje vietoje lėktuvai "aprengiami" tos šalies apdarais. Tai iš tiesų įspūdinga šiuolaikinio nomadizmo metafora, atskleidžianti sąsajas tarp skirtingų kultūrų, patirčių, vietovių, žmonių, interesų. Šalia lėktuvų eksponuojami ir "keliaujantys miestai" – lagaminuose pūpsantys medžiaginiai paryžiai, sidnėjai, pekinai su visomis architektūros įžymybėmis. Gal iš tiesų mes gyvename ne virtualiame, o kažkieno pasiūtame pasaulyje ir iškeliaudami svetur tiesiog apvelkam protą ir jausmą naujais drabužiais?