Dailė Menininkas viešojoje erdvėjeLucy Cotter
Viešojo meno vaidmuo nėra tapatus menininko viešojoje erdvėje vaidmeniui. Nors viešasis menas nėra būtinybė, tačiau jis skelbia save dekoratyviais paviršiais, inkrustuotais į viešąją erdvę, ir dažniausiai yra dirbtinai susijęs (jei apskritai susijęs) su erdve, kurią užima. Antrasis atvejis mums primena, kad menininkas yra visuomenės dalis. Kai toji visuomenė klibina šiuolaikinio meno teisę būti menu, menininkai dažnai pamirštami ir laikomi nesvarbiais. Visuomenės reakcija primena menininkams, kad šiuolaikinėms praktikoms atsirasti padeda visuomeninės mokyklos, visuomeninės bibliotekos, visuomeniniai fondai ir visuomeninės/viešosios erdvės. Šis faktas daugelį menininkų verčia pasijusti nejaukiai. Užuot mėginusi išvengti migloto ryšio tarp meno praktikos ir viešosios erdvės įvardijimo, verčiau pabandysiu pažvelgti į viešąją erdvę kaip į sodrų šiuolaikinio meno praktikos šaltinį. Turiu omenyje ne bendruomeninių menų praktikas, bet tai, ką būtų galima apibūdinti kaip "meno kūrimą dėl jo svarbos pasauliui". Norėčiau pakviesti menininkus ir nemenininkus kartu apsvarstyti, ar visuomenė gali būti kažkas daugiau nei tik neplanuotas meno priedas ar po kūrinio eksponavimo pavėluotai atėjusių minčių subjektas. Užuot keitusi tų žmonių, kurie dar neatsivertė į šiuolaikinio meno religiją, nuostatas, norėčiau pabrėžti, kad menininkas turi daugiau ko pasimokyti iš visuomenės nei atvirkščiai. Ne tik todėl, kad visuomenė labiau subrendusi, patyrusi, išsilavinusi, kūrybingesnė, protingesnė ar smalsesnė už patį menininką. Deja, tai dažnai neatsispindi menininkų kūriniuose. Tiems menininkams, kurie eksponuoja savo kūrinius viešosiose erdvėse (įskaitant muziejus ir galerijas) ir ignoruoja bet kokias socialines savo meno prasmes bei implikacijas, norėčiau priminti, kad menas vis dar tebėra kultūros ribose. O kultūra plačiausia šio žodžio prasme padeda pagrindus asmeninei tapatybei labiau politine nei ego ar įvaizdžio prasme. Dauguma menininkų tvirtai laikosi autonomiškos, tautinės, kultūrinės, socialinės, politinės, religinės ar seksualinės tapatybės. Taip yra todėl, kad menas negali būti sukurtas už gyvenimo ribų. Kitaip tariant, menininkas negyvena meno istorijoje, nepaisant mūsų įsivaizdavimų ir išsamių diskusijų. Ji/s gyvena realiu laiku ir realioje istorijoje, o šie neatskiriami nuo meno istorijos, nors dažnai teigiama priešingai. Verta paklausti, kodėl iš menininkų tikimasi, kad jie pamirš savo aplinką ir bus "universalūs" savo kultūros gamintojai. Teoretikė Judith Butler teigia, kad jei "universalumo" idėjoje netelpa tam tikros vietos ar kultūros specifika, tai "universalumas" kaip toks praranda tikrąją vertę. Nors globalizacijos jėgos bando paversti pasaulį vienmate prekyviete, o menas prisigėręs visokių universalumo požymių, menininkai vis dar įvardijami pagal savo tautybę. Tai suponuoja tiesioginį ryšį tarp nacionalinės istorijos ir meno istorijos bei sąsają tarp istorijos ir dabarties. Jei esi menininkas, ar kada nors esi panaudojęs savo kultūros paveldą? O gal tu nė nepastebėjai, kad tavo šalis dalyvavo didžiojoje Meno istorijoje? Jei taip, tai gal nepastebėjai ir to, kad tavo šalies meniniai ištekliai buvo nustumti ar ištrinti kitų valstybių? Gal tas nenoras atsižvelgti į ryšį tarp tavo asmens individualumo ir tam tikros vietos bei visuomenės sukelia skilimą (schizmą) tarp tavo kūrybos ir kasdieninės tapatybės, kai vaikščioji gatve ar bandai įsidarbinti verslo struktūrose? Ar viešoji erdvė vis dar egzistuoja? Einant Amsterdamo gatve ant peties užsidėjus grotuvą su Tao G. Vhrhoveco Samboleco garso menu, sunku jaustis laisvam, nors okupuojama ir maža garso erdvė. Tu iškart patrauki policijos, apsaugininkų ir susierzinusių individų dėmesį. Jei tai viešoji erdvė, ar man reikalingas leidimas ją "apgyvendinti"? Ar susierzinu, kai negalėdamas susirasti darbo, esu matomas viešojoje erdvėje? Ar manęs laukia viešoji erdvė, jei neturiu pinigų, kuriuos galėčiau išleisti? Ar jaučiu, jog tai mano erdvė, jei negaliu suprasti visuomenės ženklų? Ar slepiuosi nuo viešosios erdvės, jei kartais jaučiuosi nelegalus? Kaip galėčiau komunikuoti savo gyvenimo šioje visuomenėje patirtį, būdamas menininkas? Kaip galėčiau užimti šią erdvę? ir ar aš to noriu? Ar įmanoma išgirsti ar pamatyti tai, ką menininkas daro ar rodo šioje atvaizdų ir reklamos jūroje? Gali atsitikti, kad viešąsias erdves užtvindys kitu "kultūriniai" pasirinkimai, o menininko darbas bus tik mažas lašelis vaizdų jūroje. Šiuolaikinis menas turi galimybę pasitelkti komercinių produktų stilistiką ir turinį, o tai reiškia, kad jis gali pradingti be jokio pėdsako. Žvelgiant į meno kūrinio gamybą kritiškiau, galima pastebėti, kad tas menininko lašelis yra lengvesnis ir kitokios konsistencijos nei toji jūra, tad į ją įkritęs jis neskęsta, priešingai sukelia banguojantį raibuliavimą. Viešosios erdvės kontekste yra svarbios ir menininkų institucijos, oponuojančios negatyvioms globalizacijos pasekmėms. Tikiu, kad šiuolaikinėje meno praktikoje galioja iš verslo pasiskolintas principas "mąstyk globaliai, veik lokaliai". Būtų galima menininko paklausti: ką jis veikia viešojoje erdvėje, kai privatizacija ir komercializacija smelkiasi į kiekvieną visuomenės kampą? Nors nepaliaujamas ekonomikos ir kultūros susiliejimas apsunkina menininko pozicijos kritiškumą, visgi šiuolaikinio meno praktika turi kritiškesnį ir stipresnį balsą visuomenėje nei kada nors iki šiol. Pagal Lucy Cotter straipsnį "The Artist in Public Space" parengė Vytautas Michelkevičius iš laikraščio "The HTV 52: Bimonthly non glossy for art & various reason and for free", (Amsterdamas) 2004.IVV |