Karas lūšnoms, taika rūmams

"Izabelės kambarys", rež. Janas Lauwersas

Šiųmetis asocijuotas Avinjono festivalio menininkas Thomas Ostermeieris nė per žingsnį nenukrypsta nuo natūralistinio socialinio teatro. Popiežių rūmų garbės kieme festivalio atidarymui parodytą "Voiceką", kurį, neišmesdamas nė vieno Büchnerio žodžio, pakoregavo dramaturgas Marius von Mayenburgas, žiūrovai ir kritikai priėmė daugiau nei tolerantiškai. Miesto pakraščio dykynė, iš vamzdžio į balą bėgančios nuotekos, kioskas ir biotualetas didžiulių reklaminių skydų fone tapo išdidinta šiuolaikinio Voiceko ir jo žmonos Marijos tragedijos dekoracija. Čia Voicekas gaudo varles, čia iš jo žiauriai mušdami, leisdami narkotikus ir priversdami skusti Kapitono tarpkojį tyčiojasi vietiniai kietuoliai, čia, tvenkinyje, po žmogžudystės Voicekas skandina vis išplaukiantį į paviršių Marijos kūną. Jokios teatrinės hipnozės ar iliuzijos, greičiau "juoda dokumentika" apie valkatas ir narkomanus, nuvorišus ir prostitutes, kurių laikas bėga repo muzikos ir žingsnių ritmu, o energijos iškrovos baigiasi kruvinomis muštynėmis. "Aš norėjau parodyti, kad Voicekui nėra kitos išeities, tik tapti tokiu kaip kiti," – sako Ostermeieris, tačiau spektaklis palieka slogų ne gyvenimo, bet paties teatro įspūdį...

Kiek kitaip vertinama jo Avinjone rodyta Henriko Ibseno "Nora": dviejų šiandien laimę ir turtus žarstančių sutuoktinių idilė, pasibaigianti ne Noros išėjimu, o Helverio nušovimu. Turbūt galima manyti, kad Ibseno tekstas lengviau transformuojamas šiandienai, tačiau spektaklį gelbsti ne tiek privati istorija, besirutuliojanti prabangiame interjere su milžinišku akvariumu, kiek puiki aktorės Anne Tismer vaidyba – tikra, drastiška ir emocinga, pagaliau nepaprastai jautri. Atrodo, jog meistriška Ostermeierio režisūra neatsiejama nuo jo dailininko Jano Pappelbaumo, visad sukuriančio pribloškiamai realų interjerą arba eksterjerą, kurį aktoriams tereikia apgyvendinti. Kritikai juokauja: kol Tarantino vargsta kinui apie naująjį žiaurumą išgalvodamas vis teatrališkesnius ir fantastiškesnius sprendimus, Ostremeieris teatrą paverčia tiesiog kino paviljonu; tai, ką jis daro – greičiau efektingas ir pretenzingas meninis gestas.

Festivalyje pristatomi keturi Ostremeierio darbai; be minėtųjų – Endos Walsch "Disco Pigs" ir Franzo Xavero Kroetzo "kasdienybės" pjesė "Pageidavimų koncertas", kurioje taip pat vaidina Anne Tismer. Mažiausiai įtikinamas kol kas pasirodė būtent "Voicekas", nors režisierius ir ketino sukurti spektaklį apie depresyvaus vakarietiško priemiesčio kasdienybę, nuo alaus ir bulvių fri išpampusius atstumtuosius, gyvenančius pagal savo "hierarchinę sistemą" ir taisykles...

Vokiečių programoje pristatytas Frankas Castorfas ir jo "Volksbühne" teatras – tarsi opozicija Ostermeieriui ir "Schaubühnei"; politinę ir socialinę savo spektaklių pakraipą Castorfas sumaniai įvelka į "multimedijinę" stilistiką ir sukuria reginio daugiasluoksniškumą. "Kokaine" pagal Pitigrilli (Dino Serge) romaną neatsitiktinai suliejamas teatras, kinas ir video, o aktoriai, kuriuos scenoje nuolat sekioja kameros, ne tik ekrane, bet ir realybėje paverčiami dvimačiais šešėliais. Žurnalisto Tito, apsigyvenusio Paryžiuje ir rašančio bulvariniam laikraščiui, degradavimą režisierius išskleidžia tarsi besisukančius pragaro ratus. Veiksmas vyksta kambaryje ir bare, redakcijoje ir virtuvėje, "užkulisuose" ir ekranuose, sustoja, yra pakartojamas, išskaidomas, tarsi režisierius vienu metu rodytų, kas vyksta lauke ir viduje, žvilgsniu perskrostų sienas ir primintų, jog gyvename vien atspindžių ir atvaizdų pasaulyje, kuriame seniai nėra jokių ribų tarp viešumos ir intymumo. Spektaklį galima "skaityti" horizontaliai ir vertikaliai – jame tiek susipynusių vaizdų, intrigų ir gyvenimų. "Man patinka, kai sakoma "taip" arba "ne" mano spektakliams. Mano teatras yra ekstremalus, nes vokiečių visuomenė privalo išmokti priimti kraštutinumus ir būti tolerantiška. Aš ieškau būdų pakeisti pasaulį, reikia, kad žmonės tikėtų, jog tai dar įmanoma. Teatras mums padeda išgyventi nesaugume..." – sako Castorfas, provokuodamas ne vien temomis, bet ir pačia teatro materija, su kuria jis eksperimentuoja lygiai kaip ir su savo aktoriais.

"Schaubühne" krypčiai festivalyje atstovauja choreografė ir šio teatro "bendravadovė" Sasha Waltz (spektaklis "Impromptus") bei flamandų režisierius Lukas Percevalis (Avinjone rodoma jo statyta Jeano Racine’o "Andromacha"), pakviestas kitąmet padirbėti Berlyne, o "Volksbühne" – Castorfas ir eksperimentinės šio teatro salės "Prater" vadovas René Polleschas (spektaklis "Pablo supermarkete Plus"). Vokiečių programą savaip papildo ir prancūzų režisieriaus Bernard’o Sobelio, septynerius metus dirbusio "Berliner Ensemble", spektaklis pagal Bertolto Brechto "Žmogus yra žmogus" ("Mann ist Mann"), kuriame pagrindinį vaidmenį kūrė Denis Lavant’as. Ir, žinoma, nuolatinis "Volksbühne" svečias Christophas Marthaleris su savuoju "Groundings". Festivalio žiūrovai gali tik apgailestauti, jog Avinjonas, daugiau nei 50 metų "taikęs" teatriškumą ir šventiškumą su malonumu, dabar demonstruoja sociopolitiškumą ir skelbia "karą lūšnoms ir taiką rūmams" (plakatas ant Popiežių rūmų, sumanytas Ostermeierio). Tačiau tokia yra festivalio programa, atitinkanti šiųmetę koncepciją ir paveikta ne vien vokiečių teatro estetikos. Kitąmet festivalis vėl keisis, nes jo naujieji vadovai jau paskelbė pavardes tų, kuriems bus suteikta "asocijuotųjų" teisė: 2005 m. juo taps Janas Fabre, 2006 m. – choreografas ir šokėjas Josefas Nadjas, 2007 m. – Fredericas Fisbachas.

Tarp šiųmečių originalių kūrėjų – ne tik minėtieji vokiečiai, Marthaleris bei Sobelis, bet ir flamandas Janas Lauwersas, kurio spektaklį "Afekto vaizdai" turėjome progos matyti Vilniuje, "Naujosios dramos akcijoje", taip pat olandų trupė "ZT Hollandia".

Marthalerio "Groundings" jau po pirmo parodymo tapo įvykiu. Aktoriai, kaip įprasta, įkurdinti laukiamajame, šįkart apsikabinę savo lagaminėlius jie sėdi oro uosto salėje. Laukiančiuosius "linksmina" orkestro duobėje įsikūręs taperis, o jam aktoriai kartais pritaria savo dainomis, kol įsibėgėjęs veiksmas ir jų kalbos apie biznio projektus žiūrovus tiesiog pravirkdo iš juoko. Nepaisant rimčiausių kalbų apie sėkmę ir ekonominį skrydį, "keleiviams" tenka katapultuotis: vos tik kuris įsitaiso savo krėsle, šis šauna į viršų ir iš visų jėgų trenkiasi į sieną, pramušdamas joje skylę. Išlėkęs palydimas daina, o likusieji bando "skristi" toliau...

Jano Lauwerso "Izabelės kambarys", vadinamas šiuolaikinės pasakos spektakliu, kur daina ir šokis suvienija žmones, pirmas Avinjone pristatytas šio režisieriaus darbas. Baltoje erdvėje stovi tik du dideli stalai, o ant jų išdėliotos senovinės statulėlės, vazos, mumijų skeveldros – Lauwerso tėvo archeologinio palikimo egzemplioriai. Čia rutuliojasi 94 metų aklos moters kelionės per laikus ir šalis istorija. Izabelė (ją vaidina-šoka išskirtinė trupės aktorė Viviane du Muynck, Lauwersas specialiai jai sukūrė šį spektaklį) gyvena savo tikrų ir netikrų atsiminimų pasaulyje, tarp netikro tėvo paliktų daiktų. Bandydama atverti savo gimimo paslaptį ji susitinka su svarbiais savo gyvenimo žmonėmis: savo įtėviais – nusižudžiusia motina ir prasigėrusiu tėvu, mylimaisiais, pačios susikurtais įvaizdžiais, kurie ne mažiau realūs nei mirusieji. Izabelė kalba ir šoka, kartais dainuoja, arba leidžia savarankiškai "veikti" abiems savo smegenų pusrutuliams, erogeninei zonai (šiuos vaidmenis atlieka skirtingi aktoriai) bei dykumos princui, kuris yra tikrasis jos tėvas. Visus aktorius dar spektaklio pradžioje pristato pats režisierius ir praneša, kuris kokį vaidmenį vaidins. Jie visą laiką scenoje; kuriama viskas taip pat scenoje – vaidmenys ir dramaturgija, tekstas ir muzika, dainos ir šokiai. "Aš griaunu iliuziją, kad sukurčiau kitą iliuziją, – sako režisierius. – Spektaklis gimė iš noro išsiaiškinti šią beveik fetišistinę mano tėvo aistrą. Taip gimė personažo, galinčio kirsti istoriją kaip mano mylimi menininkai Hemingway’us, Bunuelis ar Picasso, idėja. Visi šie archeologiniai objektai įkūnija atmintį, Istorijos nuotrupas. Mane paveikė ir du svarbūs teatro įvaizdžiai – graikas Zorba, šokantis ant savo sūnaus kapo ir rodantis, jog kančia neatsiejama nuo gyvenimo, ir Markas Antonijus, iki paskutinio atodūsio mylėjęs Kleopatrą... Scenoje aš ne reprezentuoju, o prezentuoju. Nieko nereprodukuoju, bet kiekvieną vakarą kuriu spektaklį su aktoriais "mąstytojais". Per repeticijas mes sukuriame tik bendrą kodą, bendrą kompoziciją, pagal kurią kiekvienas aktorius formuos savo personažus atsižvelgdamas į esamą momentą ir energijos srautus... Mano tėvas po mirties paliko daugiau kaip 4000 šių senų archeologinių ir etnografinių pavyzdžių: vudu statulėlių, mumijų, amuletų ir stabukų, vazų. Visi kambariai buvo pilni šių daiktų, tarsi šitaip jis būtų norėjęs apsisaugoti nuo pavojų. Po tėvo mirties prieš dvejus metus visi šie daiktai man tapo svetimi. Spektaklyje ir norėjau kalbėti apie tai, kad žmonės būna apsupti daiktų, kurių jie nepažįsta ir bijo. Norėjau pasakyti: šypsokis ir būk malonus su nepažįstamuoju...".

"Izabelės kambarys" skiriasi nuo ankstesnių Lauwerso spektaklių – čia režisierius kuria muzikinę tragikomediją, ji daug linksmesnė ir vitališkesnė nei kiti jo darbai. "Šiuolaikinis teatras visą laiką siekė dekonstruoti, griauti, ir aš taip dariau, bet taip nieko gero ir nesukūriau. Kita vertus, menu mes vadiname tai, kas iš tikrųjų tėra vien pramoga. Šiame spektaklyje ir bandau sujungti šias dvi teatro puses... Eksperimentiniai ieškojimai yra bet kokios kūrybos pamatas. Tačiau eksperimentas turi būti priemonė, ne tikslas. Tai toks pat skirtumas kaip tarp Joyce’o "Finegano šermenų" ir Garcia-Marquezo "Šimto metų vienatvės". Abu kūriniai jaudinantys, tačiau pirmasis labiau hermetiškas. "Šimtas metų vienatvės" – labai populiari, net populistiška, bet kartu labai vertinga knyga, puikus epinis kūrinys. Šitaip aš vertinu ir kiną. Kažkuria prasme mano teatrą galima lyginti su Larso von Triero filmais. Jei "Dogvilis" yra teatras, tai galima sakyti, jog "Izabelės kambarys" yra kinas", – sako Lauwersas. Spektaklis sužavėjo prancūzų kritikus, jie nesiliovė režisierių vadinę vienu svarbiausiu šiuolaikinio teatro kūrėju, o spektaklį apibūdino kaip "baltą šešėlį, kuris nakties gatvėmis seks paskui jus po vaidinimo..."

Naujausias trupės "Hollandia" spektaklis – "Dievų žlugimas", sukurtas pagal Lucino Visconti filmo (1969) scenarijų, specialiai spektakliui adaptuotą dramaturgo Tomo Blokdijko. "Visconti susiejo šią istoriją su Shakespeare’o "Makbetu", Thomo Manno "Bundenbrokais" ir Dostojevskio "Demonais", tačiau mums vis tiek kažko trūko, ypač įvadinėse scenose. Ir paėmėme Roberto Musilio "Žmogų be savybių". Musilis padėjo mums pereiti nuo socialinių ir ekonominių refleksijų prie to, kas yra gera ir bloga...", – pasakoja dramaturgas Blokdijkas. Į socialinę erdvę savo spektaklius "integruojanti" "Hollandia" trupė sušiuolaikino Visconti scenarijų ir pakeitė kai kurių veikėjų koncepcijas, kad beveik kiekvienam aktoriui tektų po kelis vaidmenis, išryškino šiandienai svarbesnes linijas – "tarsi kiekviena karta, tapdama vis mažiau ir mažiau morali, atsikratytų ankstesnių..."

Atrodytų, vokiečių (tiksliau, Ostermeierio) programa turėjo nurungti kitus festivalio spektaklius, tačiau kol kas taip neatsitiko. Prancūzų kritikai ir festivalio žiūrovai, žinoma, sutinka su naujojo teatro socialine pakraipa, tačiau labiau linkę vertinti patį teatrą – jis gali užburti ir vilioti, gali atverti vaizduotę ir tai, kas vis kukliau vadinama žmogiškąja patirtimi. Kaip tik tokį teatrą kuria Lauwerso "Needcompany", ir festivalio kritikai jam neatsitiktinai skyrė ypatingą dėmesį...

Beje, tarp festivalio svečių šįmet yra ir mūsų atstovai. Režisierius Oskaras Koršunovas su prancūzų aktoriais liepos 21 d. kaip spektaklį-akciją pristatė Falko Richterio "Dievas yra DJ", o liepos 17 d. – lietuvių dramaturgo Gintaro Grajausko pjesę "Rezervatas".

Parengė R. V.