Retro detektyvai

Serialas apie du nelabai rimtai į save žiūrinčius detektyvus gimė 1975–1979 m. Davidą Starskį jame vaidino Paulas Michaelas Glaseris, vėliau tapęs žinomu režisieriumi, o Hečą – Davidas Soulas. Televizijos serialų žinovai įsitikinę, kad iš jo gimė "Majamio policininkai" bei kiti panašūs reginiai. Seriale apie Starskį ir Hečą daug dėmesio buvo skiriama madingoms pagrindinių personažų šukuosenoms ir drabužiams. Serialo dėka išpopuliarėjo automobiliai "Ford Grand Torino", dažyti raudonais ir baltais dryžiais. Būtent tokiu automobiliu važinėjo Starskis.

Tačiau ir šiame pasakojime buvo nesunku įžvelgti 7-ojo dešimtmečio pabaigos ir 8-ojo dešimtmečio pradžios realistinių filmų apie policininkus (pvz., Sydney Lumeto "Serpiko") įtaką Starskio ir Hečo darbo metodams bei moralei. Susidūrę su sunkumais jie drąsiai laužė teisės raidę, bet tik tam, kad išsaugotų jos dvasią. Tačiau, skirtingai nei filmuose, seriale viršų ėmė komedijiniai elementai ir autoironiški personažai. Ne vienas serialo vertintojas atkreipė dėmesį ir į jų informatorių – ties teisės ir nusikaltimo riba nuolat balansuojantį hipį Hagį.

Kai atrodė, kad serialas jau nugrimzdo į užmarštį, jį prisiminė prodiuseriai Alanas Richie ir Tony Ludwigas. Dar 1998 m. jie užsinorėjo sukurti filmą apie Starskį ir Hečą, nes buvo nuoširdūs jų gerbėjai. Be abejo, prisidėjo ir tai, kad Holivudas staiga atsigręžė į kitus populiarius serialus: pasirodė brangūs filmai "Čarlio angelai", "Maverikas", dar vienas kitas, kuriuose vaidino ryškiausios žvaigždės. Tačiau, pasak Richie, svarbūs buvo ir herojai, skirtingos jų asmenybės: "Beprotiškas, intensyvių reakcijų ir nenuspėjamo elgesio Starskis ir lakoniškas, atsipalaidavęs Hečas. Buvau įsitikinęs, specifiški jų santykiai gali tapti naujosios versijos varomąja jėga".

Gavę serialo sumanytojo Williamo Blinno sutikimą, prodiuseriai pasirinko režisierių Toddą Phillipsą, neabejojusį, kad pagrindinius vaidmenis turi kurti amerikiečių numylėtinis Benas Stilleris ir Owenas Wilsonas. Taip ir gimė filmas "Starskis ir Hečas" ("Starsky and Hutch", JAV, 2004), turėsiantis praskaidrinti nelabai įdomų šios vasaros Lietuvos kino "agurkų sezoną" (pasaulyje šis filmas pasirodė anksčiau, dar pavasarį).

Veiksmas nukelia į saulėtą Kaliforniją, kur darbuojasi pasišventęs detektyvas Starskis, tiesiog su maniakišku įkarščiu tiriantis nusikaltimus. Regis, jis negali atsipalaiduoti, slegiamas dar ir motinos – vienos garsiausių miesto policininkių – komplekso (koks amerikietiškas filmas apsieis be kompleksų?). Jo priešingybė – Kenas Hečisonas, visų vadinamas Heču – apdovanotas idealiu instinktu, tačiau jį (kaip, beje, ir ne vieną lietuvių policininką) labai jaudina pinigai.

Policijos kapitonas sugalvoja sukurti duetą iš tų dviejų priešingybių. Pirmoji jiems tekusi paslaptingos žmogžudystės byla suveda detektyvus su galingu narkotikų prekiautoju Ryzu (Vince’as Vaughnas, regis, visam laikui pasmerktas vaidinti nusikaltėlius ir psichopatus), besidangstančiu pavyzdingo verslininko kauke. Ryzas rengiasi labai svarbiai transakcijai. Ar detektyvai sugriaus jo planus, matyt, nesunku atspėti, nes filme vis dėlto svarbus ne lengvai atpažįstamas siužetas, o retro atmosfera.

Filmo kūrimas patvirtino tezę, kad sunkiausia kurti filmus, kurių veiksmas nukeltas į ne tokią tolimą praeitį. Scenografas Edas Verraux prisipažino, kad "nė neįsivaizdavo, koks sunkus darbas laukia. Reikia atkreipti dėmesį į tūkstančius detalių, nes žmonės dar gerai prisimena tuos laikus ir iškart pastebi bet kokį netikslumą. Iš kadro reikia pašalinti visas satelitines antenas, mobiliuosius telefonus, net apšvietimas turi būti kitoks, nekalbant jau apie kokį šiuolaikinį laikraštį, automobilį ar šukuoseną".

Dailininkas ir režisierius sutarė, kad scenografijoje ir kostiumuose nebus jokių sąmoningų perdėjimų, sukarikatūrinimo, tik ištikima laiko dvasiai rekonstrukcija. Todėl Starskio bute pastebimas net savotiškas asketiškumas, būdingas tai epochai, dar nepasiekusiai vartojimo euforijos viršūnių. Viskas gana funkcionalu, o ant sienos kabo Clinto Eastwoodo "Purvinojo Hario" plakatas. Daugiau ryškių spalvų ir betvarkės Hečo bute. Filmo kūrėjai nuolat kartojo, kad Starskis ir Hečas turi atrodyti taip, tarsi filmas ir būtų kurtas 1975 m. Todėl net jų kostiumai buvo nukopijuoti nuo serialo kostiumų, tik pritaikyti Stillerio ir Wilsono gabaritams. Apie tai, ar jie smarkiai pasikeitė ir į kurią pusę, reklaminė filmo medžiaga nutyli.

Parengė Kora Ročkienė