Jano Bułhako sugrįžmas

Jan Bułhak. "Šv. Dvasios bažnyčia. Vargonų tribūna"

Jan Bułhak. Vilniaus barokas. Vilnius, E. Karpavičiaus leidykla, 144 p.

Jano Bułhako "Vilniaus barokas" – 90 architektūros fotografijų, sukurtų 1912–1916 metais – yra tikrasis Bułhako sugrįžimas į savo mylimą miestą ir meninės fotografijos apyvartą beveik po 100 metų. Prieš keletą metų Lenkijoje pasirodžiusi J. Kucharskos knyga "Jano Bułhako Vilnius" veikiau primena katalogą negu jo didelio palikimo (tiesa, beveik neliko negatyvų) įvertinimą. Bet ir Lenkijoje prasidėjo J. Bułhako renesansas. J. Kucharska, eidama J. Bułhako gyvenimo ir kūrybos keliais, dirba labai kruopščiai: surinko medžiagos iš visų užsienio parodų, kuriose yra dalyvavęs fotografas, nurodė jų metus, vietą, fotografijų pavadinimus, atsiliepimus kataloguose ir užsienio bei Lenkijos spaudoje. Tokio išsamaus dosjė neturi joks Lietuvos fotografas. O juk jis būtinas, jei rimtai galvojama apie fotografijos istoriją. Ji turi būti grindžiama faktais, o ne anekdotais ar laikraštinėmis biografijomis.

Susidomėjimas J. Bułhaku Lietuvoje atgijo po konferencijų Šiaulių fotografijos muziejuje ir V. Juodakio "Lietuvos fotografijos istorijos" pasirodymo. Pirmoji atskira knyga apie J. Bułhaką galėjo būti S. Žvirgždo parengtas leidinys. Jį sudarė darbai iš fotoparodos "J. Bułhakas – S. Žvirgždas. Tie patys žiūros taškai prieš 90 metų ir dabar" bei pluoštas J. Bułhako eseistikos, kurios S. Žvirgždas išvertė ir paskelbė periodikoje tikrai daug. Deja, nepavyko rasti leidėjo. Laukia leidėjo ir S. Žvirgždo išverstas pagrindinis teorinis J. Bułhako darbas "Šviesos estetika".

Kai prieš dešimtį metų lankėmės Lodzės dailės muziejuje pas jau mirusią žymią menotyrininkę ir fotografijos žinovę U. Czartoryską, ji labai nustebo, kad taip daug žinome apie Lenkijoje primirštą J. Bułhaką. Lenkų fotografija visada garsėjo avangardiškumu, po J. Bułhako turėjo naujų lyderių – E. Hartwigą, Z. Dłubaką ir kitus. Kauniškiai pasakojo, kad pokario metais P. Karpavičius per paskaitą mosavęs E. Hartwigo fotografijomis sakydamas: "Štai kur menas! Dailei – mirtis!"

J. Bułhako (1876–1950) darbai sovietmečiu buvo dedami į fotografijos albumus, bet be autoriaus pavardės. Dailės institute jo architektūros fotografijos buvo naudojamos kaip vaizdinė priemonė ir nelaikytos meno kūriniais. Iš pradžių tokios J. Bułhako – Vilniaus istorijos dokumentuotojo – interpretacijos laikėsi ir J. Kucharska. Bet įsigilinusi į medžiagą iš esmės pakeitė savo nuomonę. Ar J. Bułhako kūryba dar gali inspiruoti naujų diskusijų? Pasirodo, taip. Naujausiame lenkų žurnalo "Fotografika" numeryje M. Szymanowiczius straipsnyje "Naujoviškumo link" vėl grįžta prie klausimo, kurį Vilniuje (ir ne tik) kėlė J. Bułhakas ir jo bendraminčiai: ar iš tiesų meniškajam piktorializmui, J. Bułhako vadintam "fotografika", lemta išnykti? Ar tapybiško vaizdo puoselėtojus pakeis "Leica" apsiginklavę momentininkai, leidžiantys tarptautinio pripažinimo susilaukiančius iliustruotus žurnalus? J. Bułhako "Šviesos estetiką" suformavo ne tik modernizmo neatlaikiusios vokiečių ir prancūzų piktorializmo mokyklos, bet ir J. Ruskino estetika, nuostata, kad meną gali kurti tik jautrios rankos ir kilni siela.

Labai naudingų žinių rasime M. Matulytės gražiai parašytame įžanginiame straispnyje "Šviesos fotografas". Gaila, kad puiki archyvininkė ir muziejininkė nesirėmė pastaraisiais metais spaudoje skelbtais duomenimis. Bet keletas jos pastabų tiesiog nenuginčijamos: 1) kiekvienas miestas turi savo fotografą, Vilnius – J. Bułhaką; 2) "Racionaliai sukomponuotuose vaizduose akivaizdūs iracionalumo pradai – net dokumentinis objekto fiksavimas virsta labai asmenišku ir dvasingu fotografo veiksmu". Remiantis šiais esminiais teiginiais galimos labai įvairios interpretacijos. Primintina, kad "bulhakiada" – pakankamai vaisingo lietuvių ir lenkų kūrybinio bendradarbiavimo vaisius. Lietuvoje išleistas "Vilniaus barokas", Gdanske – J. Bułhako dienoraščiai iki 1939 m.

Kol kas "Vilniaus barokas" – išsamiausia ir spaudos kokybės požiūriu geriausia J. Bułhako fotoknyga. J. Kucharskos tvirtinimas, kad kūrybos viršūnėje 1912–1915 m. J. Bułhakas neišleido nė vieno fotoalbumo (publikuotos tik iliustracijos vokiškiems vadovams po miestą), nėra visai tikslus. Būta ir vidutinio formato spausdintų albumėlių, tik juos kiek užgožia J. Bułhako vėliau sudaryti daugiatomiai fotografijos albumai. Publikuoti savo fotografijas spaudoje buvo tikra jo aistra. Bet albumėliai ir toliau buvo leidžiami kukloki. Norint pamatyti dešimtis J. Bułhako darbų, tenka atsiversti dvitomį "Vilnius ir Vilniaus žemė" ("Wilno i ziemia wileńska") arba kitą dvitomį – "Lenkijos kraštovaizdis ir paminklai" ("Polska w krajobrazie i zabytkach"). Abu albumai išleisti tarpukario Lenkijoje. Albumas "Vilnius" su daugeliu J. Bułhako fotografijų, tiesa, neatsiklausus autoriaus, 1923 m. pasirodė ir Kaune. Išsiaiškinus teismų pavyko išvengti. 1940 m., kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, J. Bułhakas recenzijoje jau sveikino čia surengtą lietuvių fotografijos parodą.

Knygoje "Vilniaus barokas" J. Bułhako Vilnius pateiktas netgi gražiau nei paties fotografo albumuose, saugomuose Mokslų akademijos bibliotekoje. Knygoje daug erdvės, fotografijos savo atspalviu primena J. Bułhako mėgtą techniką – švelnus objekyvas, speciali chemija. Erdvės ritmiką fotoalbume formuoja ir opozicijos: konretus pastatas – miesto panorama. Kartais skriejame virš stogų, bet dažniau nusileidžiame ir žvalgomės po Šv. Petro ir Povilo ar Šv. Dvasios bažnyčias. Gerai, kad ir Katedros vaizdai parinkti ne stereotipiški, jau nuzulinti albumuose ir žurnaluose.

"Baltos lankos" savo debiutui fotografijoje pasirinko J. Čechavičių. Dailininko E. Karpavičius leidykla įsiteisina J. Bułhako fotoalbumu. Abu sykius pro šalį neprašauta. "Vilniaus baroko" knygynuose greitai neliks, kaip neliko ir J. Čechavičiaus fotoalbumo. Bet J. Čechavičiaus kūryba buvo reprezentuota beveik visa, o štai J. Bułhako "Vilniaus baroku" tikrai neturėtume apsiriboti.

Skirmantas Valiulis