Kinas

Snobas pavasario naktį

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
Mira Sorvino

Baigėsi penkis mėnesius užtrukęs politinis spektaklis. Pagrindinis jo personažas išsiskyrė specifiška lietuviška hipokrizija. Joje telpa visaip pabrėžiamas religingumas ir į jokius rėmus netelpantis melas. Dievas ir melas. Kitas tos pačios hipokrizijos pavyzdys: garsiausia Lietuvos feministė gieda ditirambus vyriškiui, kurio žmona nuolat pabrėžia, kokia laimė būti namų šeimininke ir virti vyrui arbatą. Tauta į tai nereaguoja niekaip, nors man toks susidvejinimas (ne tik tų kelių asmenų) atrodo mažų mažiausiai įtartinas. Todėl, matyt, nereikia stebėtis, kad per Velykas, geriausiu laiku, nacionalinė televizija, t.y. LRT, rodo lietuviškojo kičo etalono Ryčio Cicino jubiliejinį koncertą. Jau švenčiame nacionalinio kičo jubiliejus? Matyt, tai ir reikia įvardyti skambiu žodžiu "misija", kuriuo taip mėgsta švaistytis LRT "galvos".

Žinau, kad galiu viso to nežiūrėti ir paklusti liaudies išminčiai: "Duok kvailiui kelią". Aš ir nežiūriu, nes į mane lietuviškos televizijos ir nesikreipia. Jų laidos skirtos kitam kontingentui. Bet tam archetipiniam kvailiui ir to jau nebepakanka. Jam ir taip atviri visi keliai. Dar keleri bulvarinės spaudos dominavimo ir nacionalinės televizijos "misijos" metai, ir turėsime ekonomiškai pajėgią zombių visuomenę, kuri nebebus įdomi net GRU. Reiškinys, Leonido Donskio skambiai įvardytas kaip "paprastas paksizmas", tarpsta ne tik tarp naivių ir neišsilavinusių, neišsilaisvinusių žmonių – juk tokiais nepavadinsi tų, kurie savo rankose laiko televizijų vadžias. Jie turi viską, bet nejaučia jokios moralinės atsakomybės. Tai taip pat pavojinga.

Visai nekviečiu pradėti naujos raganų medžioklės. Kviečiu susimąstyti, kokią kainą mokėsime už visuotinę bulvarizaciją.

Beje, ta pati LTV (14 d. 23.05) pateikia ir gana aiškų atsakymą. Tai Henry Beano filmas "Fanatikas" (2001). Jis išgarsėjo gavęs pagrindinį pagrindinio nepriklausomųjų festivalio Sandanse prizą, tačiau net ir JAV iškart nebuvo išleistas į ekranus. Režisierius, kuris yra Niujorko Konservatyviosios sinagogos narys, turėjo bėdų, nes filme pasakoja šokiruojančią istoriją. Beje, tai taip pat ir vadinamoji "true story", nes pagrindinio filmo herojaus prototipas yra 1960 m. nusižudęs Amerikos nacių partijos narys Danielis Burrosas. Filmo herojus yra jaunas žydas, kuris tampa antisemitu. Tai ne koks nors naivuolis, atvirkščiai, jo maištas turi gilius religinius ir moralinius pagrindus. Uoliam ješivos mokiniui Daniui Balintui (Ryan Gosling) įstrigo į galvą biblinė legenda apie Abraomą, kuris paklusdamas Dievo valiai buvo pasirengęs paaukoti net savo sūnų. Šiame geste jis įžvelgia žydų paklusnumo likimui archetipą. Filme yra tokia scena: Daniui paskirta ypatinga resocializacija – pokalbiai su Holokausto aukomis, taigi jis klausosi seno žydo pasakojimo apie tai, kaip vokiečiai jo akivaizdoje užmušė sūnelį. Užuot užjautęs senuką, herojus reaguoja pykčiu: "Kodėl jūs neapgynėte savo vaiko?". Tačiau tai – tik vienas Danio asmenybės aspektas. Jis kartu ir gilinasi į judaizmą, atrasdamas anksčiau neprieinamas tiesas. Tačiau ar galima būti tikru žydu ir aktyviu antisemitu, auka ir budeliu? Tokie prieštaravimai neišvengiamai veda prie tragiškos atomazgos.

Režisierius Henry Beanas sako filme norėjęs "parodyti, kaip kai kurie dalykai virsta savo priešingybe. (…) Be abejo, Danis yra kraštutinis personažas, aš manau, kad ne vienas iš mūsų patiria panašų vidinį skilimą, nors tai išgyvename gal ir ne taip dramatiškai. Viliuosi, kad filmas rodo išsilaisvinimo iš neapykantos sau kelią, be abejo, tai labai kontroversiškas išsilaisvinimas. Kai kas bijojo, kad "Fanatikas" bus "ne taip suprastas" ar "panaudotas nedoriems tikslams". Tačiau aš manau, kad kiekvienas, kas jį pasižiūrės ir supras, susimąstys dukart prieš pradėdamas neapkęsti kokios nors žmonių grupės. Jis žinos, kad tokia grupė sugeba savęs neapkęsti dar stipriau, nei kas nors iš šalies. Jis taip pat žinos, koks trumpas yra kelias nuo neapykantos iki meilės. Ir, viliuosi, jau nebe taip stipriai tikės savo tiesa."

Kita šios savaitės herojė yra amerikiečių aktorė Mira Sorvino. Ją pamatysime iškart keliuose filmuose. Antoine’o Fuque filme "Sukeisti žudikai" (LNK, 12 d. 21.05), kuriame pirmąkart amerikiečių filme nusifilmavo Honkongo žvaigždė Chow Yun-Fatas, ji vaidina veiklią ir netikėtai samdomam žudikui padedančią policininkę. Beje, garsaus aktoriaus Paulo Sorvino dukra, kurią labiausiai išgarsino prostitutės vaidmuo Woody Alleno "Negailestingoje Afroditėje", yra baigusi Rytų studijas Harvardo universitete, metus stažavosi Pekine, puikiai kalba mandarinų (mūsiškai – kinų) kalba.

Vokiečių režisieriaus Pepe’s Danquarto (jo trumpo metražo filmas "Keleivis be bilieto" apdovanotas "Oskaru") Ispanijoje kurtame filme "Kruvinoji savaitė" (TV4, 10 d. 20.45) jai taip pat tenka narplioti kadaise, dar generolo Franco laikais, įvykdytą nusikaltimą. Beje, šiame filme vieną paskutinių savo vaidmenų sukūrė garsi italų aktorė Alida Valli.

Pagrindinį vaidmenį Mira Sorvino kuria ir Clare Peploe 2001 m. filme "Meilės triumfas" (TV4, 11 d. 15.55). Tai žavi meilės istorija, kurios pagrindas – Marivaux pjesė. Filmas įdomus ir tuo, kad scenarijų rašė režisierės vyras – garsusis Bernardo Bertolucci, kurio naujausias filmas "Svajotojai" atidarys "Kino pavasarį".

Neliks apvilti ir Rytų kino mėgėjai. LNK (12 d. 22.45) parodys madingo japonų režisieriaus Sabu filmą "Pirmadienis". Jo herojus vieną rytą atsibunda viešbutyje. Netrukus iš televizoriaus jis sužino, kad praėjusią naktį įvykdė daugybę nusikaltimų ir dabar laikomas pavojingu teroristu, žudiku, žodžiu, pabaisa. Pamažu jis pradeda prisiminti, kas įvyko. Moralas būtų paprastas: reikia mažiau gerti. Todėl šį filmą dedikuočiau kai kuriems lietuvių politikams.

Senojo kino ir pastišų mėgėjams patiks Tailando režisieriaus Wisito Sasanatiengo 2001 m. filmas "Juodojo tigro ašaros" (LNK, 15 d. 22.35). Debiutuojantis režisierius sujungė klasikinį Holivudą su dabartiniu Bolivudu – amerikietišką vesterną ir indų melodramą – ir pasimėgaudamas pateikė įvairių žanrų stereotipus. Prieš kurdamas filmą jis pasižiūrėjo daugybę 4–6-ojo dešimtmečių Tailando filmų ir sujungė retrostilių ir šiuolaikinio kino kalbą. Žinant, kad Sasantiengas – garsus reklaminių filmų autorius, gal ir nestebina (nors nustebo net Kanų snobai), kad kai kurie reklamose sugalvoti triukai sąmojingai panaudoti ir filme. Tačiau pirmiausia tai saldi, sirupu tiesiog varvanti (turiu galvoje archajiškas spalvas) istorija. Ko dar reikia tikram snobui ilgesingą pavasario naktį?

Jūsų – Jonas Ūbis