Senoji sostinė modernybės akivaizdoje

Senamiestis iš naujojo Savivaldybės pastato O. Posaškovos nuotr.

Gaivališka Vilniaus plėtra, ypač pastebima per pastaruosius penkerius metus, sparčiai keičia įprastinį miesto peizažą. Vilnius tampa modernia Europos sostine, bet sykiu rizikuoja prarasti istorinį ir architektūrinį savitumą. Ar miestas, Jūsų nuomone, atlaikys modernybės spaudimą? Koks Vilniaus savivaldybės vaidmuo mėginant amortizuoti šias prieštaras? Kur ta riba, kurios peržengti nevalia?

Miesto plėtros gaivališka nepavadinčiau, ji vykdoma valstybės nustatyta tvarka, vadovaujantis daugybe miesto teritorijų planavimo dokumentų: bendruoju, detaliaisiais ir specialiaisiais planais. Be to, kiekviena statyba, kol išduodamas leidimas, praeina ilgą, sunkų vertinimo ir kontrolės kelią. Savivaldybės registre yra šimtai registruotų planų. Atrodo, planavimo dokumentų pakanka, kad sistema veiktų ir kokybė gerėtų. Deja, kartais matome, kad ji dar ne tokia, kokios siekiame ar deklaruojame.

Priežasčių tam yra. Pirmiausia, mes visgi dar esame pereinamajame laikotarpyje, kai tebekuriama naujoji miestų planavimo, architektūros ir urbanistikos politika ir ją atspindinčios teisinės normos. Pertvarkoma kokybės valdymo sistema, kompetencijos.

Kita priežastis yra ta, kad beveik 80–90 proc. miesto investicijų yra privačios, rinkos sąlygomis jos ir turi plėtoti miestus. Deja, jos plačiai pasklidusios po visą miestą, taškinės – yra ten, kur nekilnojamas turtas ir plėtotojas. Be to, rinkos jėgos labai greitai reaguoja į regiono, net pasaulio ekonomines "madas". Kartu verčia keisti ir nuolat koreguoti ir mūsų planavimo dokumentus (tokia teisė numatyta įstatymais): dar vakar trūko viešbučių, biurų, būstų, šiandien reikia sporto ir pramogų, logistikos ir žinių ekonomikos branduolių. Savivaldybės uždavinys – sudaryti sąlygas pokyčiams, o kartu statyti ir atnaujinti inžinerinę, socialinę infrastruktūrą. Idealu, kai pavyksta įgyvendinti didelius, bendrus su privačiu kapitalu projektus, tokius kaip "Dešinysis Neries krantas", kiti. Tuomet ir rezultatai matomesni, ir kokybė geriau valdoma.

Dabar, kai Lietuva vadinama Baltijos tigru, jaučiame dar aktyvesnį investuotojų norą statyti. Tai yra gerai, nes miestas modernėja, šviesėja, gražėja. Kyla aplinkos ir gyvenimo kokybė. Tačiau kai pokyčiai greiti, neišvengiami ir praradimai. Ypač kai beskubant istorinės praeities kūrybą pradedama vertinti itin kritiškai, kaip nenaudingą, trukdantį naujovėms palikimą. Šiuo atveju savivaldybė nebeketina pataikauti trumpalaikiams tikslams. Strateginiame plane, Bendrajame plane siekiame išskirti ir išsaugoti istorinės raidos metu sukurtas tikrąsias vertybes, kurios sudaro miesto savitumą, kuria gyventojų pasididžiavimą miestu. Manome, kad pasikeitimų metu svarbu ne tik sugebėti keistis, bet ir turėti aiškų požiūrį į pokyčius, suvokti savo vietą, savastį. Atsvara neišvengiamiems pokyčiams, naujai technologinei ir naujai moderniai meninei minčiai yra Vilniaus senamiestis, gamtos grožis, kultūra.

Istorinėje miesto dalyje į akis krenta akivaizdūs pusiausvyros pažeidimai. Pilies gatvėje pirmieji aukštai tapo ištisine parduotuvių vitrina, virš senojo miesto centro ką tik išsišovė plastmasinis "Novotelio" šalmas. Ar miesto valdžia sykiu su Kultūros vertybių apsaugos departamentu pajėgi kontroliuoti procesus? Kas nusveria – visuomeniniai ar privatūs interesai?

Kas išties nulemia rezultatus? Daugeliu atvejų – užsakovo išsilavinimas. Jei užsakovas privatus, aišku, galime visus rezultatus nurašyti "turtingam, neturinčiam skonio ir siekiančiam iš visko gauti pelno" užsakovui. Tačiau kuo pateisinsime blogą visuomeninio užsakymo kokybę? Juk čia jau veikia dvi išsilavinusios pusės?

Dažnai atrodo, kad mūsų kūrėjai vis dar pavargę nuo sovietmečio masinio meno, tipinio produkto, todėl nevertina praeities. Be to, pajutę laisvę siekia išskirtinumo savo darbams, dažnai net didingų ansamblių kaimynystėje.

Meninės kompozicijos principų taikymas planuojant miestus pastaruoju metu primirštamas. "Meniškumo prieskonis", kurio pasigendame mūsų miestų ir gyvenviečių aplinkoje, dažnai pakeičiamas atskirų elementų, detalių, "kalbančių" skirtingomis meninėmis kalbomis, neigiančių ansambliškumą, rinkiniu. Dėl tokios situacijos galime priekaištauti Teritorijų planavimo įstatymui, valstybinės miestų plėtros politikos (šiems klausimams jau neturime net mokslinio tyrimų instituto) nebuvimui, naujų aukštojo mokslo programų, atitinkančių realius miestų plėtros poreikius, nebuvimui.

Sprendžiant šiuos uždavinius nemažai padaryta. 2001-ųjų gruodį pasirašėme aplinkos, kultūros ministrų ir Vilniaus miesto mero memorandumą. Siekėme sujungti institucijų įgyvendinamas ilgalaikes programas, darbus Vilniaus miesto kultūros vertybių, ypač senamiesčio, apsaugai ir atgaivinimui. Kartu su Kultūros vertybių departamentu parengta ir įgyvendinta Jungtinė senamiesčio išsaugojimo darbų programa, kuri apėmė Vilniaus senamiesčio atgaivinimo programą, KVAD’o finansuojamus Vilniaus miesto kultūros vertybių pritaikymo, tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbus bei Aplinkos ministerijos rengiamas programas, susijusias su Vilniaus miesto saugomų teritorijų planavimu, Vilniaus miesto regioninių parkų, senamiesčio želdinių ir kultūrinio kraštovaizdžio teritorijų bei kitų svarbių teritorijų tvarkymo darbais. Įgyvendinti pavyzdiniai autentiškos sieninės tapybos konservavimo ir restauravimo projektai. Tęsiame darbus Tymo kvartale, atgaivinant Dailiuosius amatus ir tradicinius verslus, atkuriant Vilniaus istorinio geto fragmentus. 2003 metais sėkmingai organizavome Pasaulio paveldo miestų organizacijos regioninę konferenciją "Istorinių miestų urbanistinės kultūros tęstinumas". Susilaukėme didelio tarptautinio pripažinimo, galima sakyti, kultūra padidino ir miesto konkurencines galias: Vilniaus miestas sėkmingai dalyvauja Pasaulio paveldo miestų organizacijos (PPMO) veikloje. 2009 metais mums suteikta teisė siekti tapti Europos kultūros sostine.

Po kruopštaus kelerių metų darbo parengtas ir įsigaliojo Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas. Manau, šis dokumentas labai naudingas ne tik gerinant vertybių apsaugą, bet ir suteikiant visuomenei teisingą ir aiškią informaciją. Žmonės galės patys priimti sprendimus, o profesionalams atkris daugybė klausimų rengiant projektus. Miesto tarybos sprendimu įsteigtas Savivaldybės vertybių registras, patvirtintas pirmasis savivaldybės lygmens vertybių sąrašas. Šią savaitę pradedame svarstyti senamiesčio detalųjį planą. Tai nėra naujas apribojimas, atvirkščiai, čia apibendrinta iki šiol sukaupta informacija, patirtis ir gera praktika. Šis planas turės ypač daug reikšmės ne tik senamiesčio paminklinių pastatų apsaugai, bet atneš naudos ir senamiesčio bendruomenei – tiek gyventojams, tiek verslininkams. Detaliuoju planu bus aiškiai reglamentuota veikla ir tvarkymo darbai, nebereikės atskirai rengti pavienių sklypų detaliųjų planų, bus taupomos gyventojų bei verslininkų lėšos ir laikas. Miesto politika senamiestyje taps aiški ir visiems suprantama.

Modernybė niveliuoja ir istorinį Vilniaus savitumą. Retas dabartinis vilnietis tikrai suvokia, kokioje unikalioje istorinėje erdvėje gyvena. Nesusimąstoma, kad Vilniaus fenomeną suformavo darni daugelio kultūrų sąveika. Beveidę modernybę papildo ir dirbtinoka miesto simbolių lituanizacija. Kaip išsaugoti Vilniaus "genius loci", jo vietos dvasią?

Modernybė ne visada blogai. Juk Picasso, Salvadoro Dali kūriniai eksponuojami pasaulinio garso muziejuose greta Leonardo da Vinci, Rafaelio ir kitų pasaulinio garso klasikų. Svarbiausia ne stilius, bet darbų kokybė. Štai Vilnius yra laikomas moderniu todėl, kad istorijos tėkmėje buvo tolerantiškas, atviras miestas, išauginęs pasaulinio garso asmenybes. Modernumas atsispindi ir mūsų pavelde: turime daug gotikos, renesanso, baroko, moderno ir gerų šiuolaikinės architektūros kūrinių.

Modernybė nėra jokia naujiena, tam teorinius pagrindus padėjo XX a. atsiradusi modernistinė filosofija, kuri deklaravo architektūros objektų neužbaigtumą, kintamumą, beveidiškumą. Modernistiniuose urbanistikos principuose apie miesto statymą numatyta viską pertvarkyti, iš esmės pakeisti. Moderniam kūrėjui dažnai atrodo, kad jo misija – kūrinio atsiradimas. Ar jis derės, ar kontrastuos su aplinka, nelabai svarbu.

Kur profesionali kritika, visuomenės nuomonė? Jos kaip ir nesigirdi mūsų realiame gyvenime. Profesionalai patys savęs nekomentuoja, tik tyliai tarpusavyje aptarinėja nesėkmes. Be to, dar įprasta ne vertinti, siūlyti, ką reikia iš esmės gerinti, bet ieškoti kaltų ir stengtis juos bausti. Visuomenė, kūrėjo produkto vartotojas, dar nėra subrendusi su juo diskutuoti, todėl dažnai apsiriboja akcijomis, ypač kai statybos atsiranda "mano kieme". Visuomenės vardu veikiantys biurokratai daugiausia tikrina "procesą", o kūrinys sulaukia mažokai dėmesio. Iš esmės atestuotas projekto autorius atsako už visus padarinius (beje, tokia praktika egzistuoja Vakarų šalyse).

Ką darome norėdami išsaugoti miesto savitumą? Neturime daug priemonių, jas paminėjau. Esminės – aiškūs teisiniai reikalavimai, teritorijų planavimo metodu valdomos investicijos ir valstybinė priežiūra. Tačiau šiame etape svarbiausia – kūrėjo atsakomybė, kūrybos kriterijai ir gebėjimas atsilaikyti užsakovo spaudimui. Tais pačiais kriterijais reikia vertinti ir visuomenės interesams atstovaujančius profesionalus.

Vietovės savastis gimsta daugybėje mažų ir didelių sprendimų, svarbu, kad jie būtų suderinti, vienas kitą papildytų, nekonkuruotų. Štai dešiniojo Neries kranto plėtra. Ja pratęsiamas Vilniaus centras. Siekiama ne konkuruoti su senamiesčiu, o tik jį papildyti, nuimti tą ekonominį krūvį, kuris pastaraisiais metais senamiestyje jau netilpo.

Plėtojant naująjį centrą, miesto Taryboje priimtas svarbus sprendimas dėl miesto centrinės dalies aukštuminių pastatų reglamentavimo. Jame aiškiai išsakyta miesto politika, kur ir kaip bus statomi šie daugiausia diskusijų sukėlę pastatai.

"Dešinysis Neries krantas" – puikus objektas "naujo ir seno" gerbėjų konstruktyvioms diskusijoms, kurių mes šiandien labiausiai stokojame. Be to, tikrai žinau, kad miesto pokyčių vertinimas nėra vienos ar kelių nuomonių pagarsinimas, turi būti pasiekta visos miesto bendruomenės – ir konservatyvių, ir modernių pažiūrų vertintojų – susitarimo. Be to, vertinant neturi būti matuojama tik praeities matais, ateitis nemažiau svarbi.