Fotografiniai dialogai

Paul Hodgson. "Naujoji žemė"

Davidas Hockney, kadaise iliuzoriškai išskaidęs fotografinį vaizdą, įžengė į tapytojų draustinį sukurdamas sintetinio kubizmo išraiškas. Šiuolaikinė fotografija vis dažniau tampa sintezuotų menų placdarmu. Į Kauno M. Žilinsko galeriją atvežta šiuolaikinė garsaus britų fotografo Paulo Hodgsono kūrybos paroda ir dar ne taip seniai Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje rodyta Madam Yevonde XX a. pradžios meninių fotografijų ekspozicija, regis, įtikina – susitikimas su šios šalies fotografijos meistrais yra neeilinis ir giliaprasmis. Juolab kad ir P. Hodgsoną pristačiusi Houldswortho galerija, ir jo kūrybą lydėjęs Joannos Pitmann straipsnis laikraštyje "Times" iš anksto nuteikia rimtesniems apmąstymams. Pasak autorės, trisdešimtmetis fotomenininkas kuria fotografijas su aiškiomis užuominomis į Rafaelio, Michelangelo, Leonardo da Vinci kūrybą, kurią Georgio Vasari 1550 m. savo knygoje "Le Vite" pavadino "nežabotų aukštumų menu". P. Hodgsonas siužetų fotografijoms semiasi ir iš Cranacho, Murillo, Goyos kūrybos, priversdamas jas alsuoti dabartinio, istorinių kataklizmų drebinamo pasaulio, idealų mutacijos perversijų dvasia. Kurdamas monumentalias, faktūriškas modernios technologijos kompozicijas, alsuojančias renesansine precizika, jis sakosi besiilgintis nespalvotos, rankomis spaustos fotografijos. Kita vertus, fotografijos progresas leidžia jam įgyvendinti maksimalias techninės meistrystės ir vizualinės išraiškos idėjas.

Noras ieškoti parafrazių garsiųjų pirmtakų kūryboje inspiravo ne vieną dailininką. 1889 m. V. van Goghas rašė savo broliui: "Siužetams aš naudoju nespalvotas Delacroix arba Millet kūrinių reprodukcijas. (...) Man atrodo, kad tapyti paveikslus pagal Millet piešinius – tai kalbėti apie juos nauja kalba." H. Matisse’as, 1893 m. kopijavęs Jano Davidszo de Heemo natiurmortą Luvre, po dešimtmečio sumanė jį interpretuoti savaip, nuspalvindamas ekspresyvių linijų ir formų žaisme. Nepamainomas senųjų meistrų interpretatorius buvo P. Picasso. 1917 m. jis nutapė "Laimingąją šeimą" pagal Luvre kabančią brolių L. ir M. Le Nainų kompoziciją. Vėliau ėmėsi Sisley portretinės poros pagal O. Renoirą (1919), "Nukryžiavimo" pagal M.N. Grunewaldą (1932), "Bakchanalijos" pagal N. Poussiną (1944). Senųjų meistrų prafrazėmis P. Picasso dar labiau susižavėjo 6–7-ajame dešimtmetyje ir sukūrė ištisą vizualinę fiestą pagal E. Delacroix "Alžyro moteris" (15 variantų), D. Velazquezo "Meninas" (58 drobes), E. Manet "Pusryčius ant žolės" (30 tapybos ir 150 grafikos darbų). Ar nebuvo baimės, kad neliks Picasso? Anaiptol – šie darbai paženklinti Picasso ekspresija, koloritu, juose atsiranda naujų personažų, siužetų peripetijų.

Tačiau grįžkime prie britų fotografo. P. Hodgsono kompozicijos gimsta studijose, kur daugiaplanėje šviesotamsos kaitoje, kartu su butaforinėmis realijomis, gali pajusti iliuzorinį klosčių ir drapiruočių šlamesį. Pasirinkdamas šimtmečių šlovės apgaubtus kūrinius, fotografas neina elementaraus didaktizmo keliu, o tampa filosofu, analitiku ar net kritiku. Siužetinės sąsajos nukreipiamos individualia, globaline ar socialine kryptimi. "Dvigubas portretas" imituoja P.P. Rubenso "Samsoną ir Dalilą", balansuoja dviejų šiuolaikinių personų tarpusavio bendravimo, netikrumo dėl ateities peripetijose. "Oficialus asmuo" atskleidžia politinio ir karinio diktato amoralumą. Socialumo prasme dar labiau aktualizuotas P. Hodgsono "Vargšas berniukas", sukurtas B. Murillo ar J. Riberos "Raišelio" drobių motyvais. Ekspozicijos akcentas – "Naujoji žemė", apeliuojanti į Leonardo da Vinci paveikslą "Dama su šermuonėliu". Garsiajam italui pozavo Ludovico Moro mylimoji, 16-metė gražuolė Cecilia Gallerani. Vedęs Beatrice d’Este, Ludovico Cecilią apvesdina su grafu Carminati-Bergamini. Cecilia ir toliau lieka jo rūmuose… Elegantišką Leonardo da Vinci grakštumą, nostalgišką sąlytį su reminiscencijomis P. Hodgsonas panaudoja ne įtakingosios italės biografijos puslapiams išryškinti, o nukreipia… kolonijinės Amerikos praeities linkme. Tyras susimąstymas merginos veide tėra jos protėvių tikėjimo naujųjų žemių ateitimi metafora. Vietoje guvaus šermuonėlio rankose laikanti puokštę gėlių, mergina kiek primena ir K. Rusecko "Lietuvaitę su verbomis".

Kartais fotografą įkvepia kelių autorių darbai, kurių temos idėja, vidiniai nuotaikų krūviai sulydomi į naujai reflektuotą kūrinį ("Kritusi figūra ant raudonų grindų"). Suglebusiame, ant grindų gulinčiame kūne vargu ar reikia ieškoti Mantegnos "Mirusio Kristaus" šventojo tragizmo. P. Hodgsono figūros – tai neprisitaikymo ir laisvės simboliai, galbūt atklydę iš šlove apvainikuotos Davido "Baros mirties", bet nesugrįžę kankinio pavidalu prie prancūzų tautos idealų. P. Hodgsono dialogai su meno šedevrais – tai šiuolaikinė mąstymo konstanta, išsiliejusi nenuspėjamose minčių erdvėse.