Aš esu fotoaparatas

Mobiliųjų telefonų savininkai dabar gali siųsti nuotraukas tiesiai į internetą. "Frieze" žurnalistas Keithas Stuartas tiria vizualinę mobiliųjų telefonų kultūrą.

Mobiliuosiuose telefonuose įtaisyti fotoaparatai dabar jau tapo mūsų technologinės aplinkos dalimi. Jei tokio dar neturite, tikriausiai matėte juo fotografuojančius žmones įvairiuose sporto renginiuose, baruose ar tingiai namų link riedančiame naktiniame autobuse. Tikriausiai taip pat matėte per televiziją rodomą reklamą, kur patrauklūs jauni modeliai savo draugams siuntinėja šiek tiek vienas kitą kompromituojančius vaizdus, taip propaguodami naują slapto skaitmeninio žinių perdavimo būdo formą.

Bet ši draugais apsiribojanti uždara veikla įdomi tik tiems, kurie priklauso tai bendruomenei. Kur kas labiau jaudina stiprėjantis įprotis mobiliaisiais telefonais prisijungti prie interneto – kai mobiliųjų telefonų savininkai tuojau pat savo nuotraukas elektroniniu paštu siunčia į tinklalapius, kur juos gali pamatyti visi. Visa, ko reikia, yra ryšys su tinklalapiu, galinčiu priimti mobiliųjų telefonų vaizdus. Prieš metus tai buvo technologijų industrijos fanatikų sritis, bet dabar didieji žaidėjai – "Text America", "Buzznet" ir "Fotopages" – teigia turintys daugiau nei po 10 000 registruotų mobiliųjų telefonų vartotojų, ir dauguma jų kasdien siunčia naujus vaizdus.

Tyrinėti šiuos tinklalapius – tai tas pats, kas naršyti po miglotas nežinomų, nepažinių gyvenimų vizualines banalybes. Lydso miesto automobilių kamštyje įstrigęs vairuotojas iš neturėjimo ką veikti nufotografuoja priešais stovintį automobilį. Osakos makaronų restorane pietaujantis pilietis nufotografuoja dubenėlį su yaki soba likučiais. Apsiašaroję tėvai atsiunčia savo vos prieš valandą gimusio kūdikio nuotrauką. Daugybė naminių gyvulėlių ir keistai deformuotų objektų – gatvės žibintų, maisto produktų etikečių, reklamos stendų. Dauguma į internetą atsiųstų nuotraukų yra asmeniškos – jomis tikimasi informuoti ar pralinksminti tolimus draugus bei giminaičius. Visiems kitiems tie vaizdai yra kartu ir primityvūs, ir nuostabūs, pažįstami, bet ir svetimi, nieko bendra su mumis neturintys. Panašiai kaip vienišą filmo "Amelija iš Monmartro" personažą, renkantį išmestas pasines nuotraukas, mus traukia tyrinėti tuos radinius ir kurti su jais susijusias istorijas. Tuomet mes greitai verčiame puslapius ir mėgaujamės vujarizmo patirtimis.

Žinoma, visi jau daugelį metų gali į internetą siuntinėti skaitmeniniais fotoaparatais nufotografuotus kadrus, bet čia svarbiausias momentiškumas. Siunčiant iš mobiliojo telefono, apeinamas redagavimo procesas – pasąmoninis ar sąmoningas, nes nebereikia perkelti vaizdų iš fotoaparato į kompiuterį, o iš jo – į tinklalapį. Šis veiksmas gali būti atliekamas praėjus daug laiko nuo fotografavimo momento. Siunčiant iš mobiliojo telefono, fotografavimo ir vaizdo eksponavimo veiksmus skiria kelios sekundės. Autocenzūrai nebelieka laiko. Čekšt, čekšt, ir viskas – sąmonės srauto fotografija. (Taip galima paaiškinti visas tas siurrealistines kasdieniškų daiktų fotografijas.) Dabartinė žema vaizdų kokybė žiūrovui dar labiau sustiprina artimumo jausmą – per žinias rodomi grūdėti vaizdai primena kabelinę televiziją ar mėgėjišką videokroniką, o tai reiškia autentišką tikrovę, kurios niekas nė neketino pateikti viešam vartojimui, todėl ji veikia hipnotizuojančiai.

Vis dėlto kyla pagunda atmesti mobiliųjų telefonų fotografiją kaip dar vieną vizualinį šiukšlyną internete – čia tarsi nuteka visos kultūros srutos, kultūros, kur visi kaip pamišę siekia išgarsėti, kur gyvenimas tik tada įgyja vertę, kai yra transliuojamas kokiomis nors bangomis. O nuotraukos, kuriose užfiksuoti girti vakariniai pasilinksminimai mieste ir apnuogintos kūno dalys, žinoma, yra įprastas dalykas. Bet iš pirminio ekshibicionistinio impulso gimsta naujos formos, pavyzdžiui, politinio aktyvumo. "Text America" paslaugomis naudojasi PETA išlaikomas tinklalapis, kuriame grupė publikuoja savo protestų prieš prekybą kailiais ir greito maisto pramonę nuotraukas. Taip pat yra toks "Išprievartautas siurbliu" ("Raped By The Pump"), kur nepatenkinti automobilininkai siunčia savo regiono degalų kainų fotografijas, taip kurdami nacionalinį kylančių kainų katalogą. Tai įdomus protestų, kuriuos Howardas Rheingoldas tyrinėja savo knygoje "Smart Mobs" (2002), išplėtimas – vienas kitam persiuntinėjamų tekstinių žinučių spiečiais koordinuojamos demonstracijos (būtent taip 2000 m. Filipinų žmonės mobilizavo tiek disidentų, kad pavyko nuversti prezidentą Estradą). Tačiau su mobiliuosiuose telefonuose įtaisytais fotoaparatais tai padaryti dar lengviau. Gali protestuoti patogiai sėdėdamas savo automobilyje.

Turbūt radikaliausiai fotografiją mobiliaisiais telefonais galima panaudoti reportažams. Spalio mėnesį pietinėje Kalifornijoje praūžė didžiuliai gaisrai, sunaikinę šimtus pastatų 300 000 akrų plote. Ir kai korespondentai skraidė padebesiais fiksuodami įprastą nešališką kroniką (kuri vėliau apdorojama ir cenzūruojama specialiuose kabinetuose), mobiliųjų telefonų savininkai stovėjo nelaimės centre fotografuodami degančius savo namus. Dabar tokie fotoreportažai atkeliauja iš tokių politiškai karštų taškų kaip Iranas, Irakas ir Vakarinis Jordano krantas. Ką atskleis nekupiūruoti fotografiniai dienoraščiai?

Tolimieji Rytai, toli pažengę mobiliųjų komunikacijų srityje, parodo, kas mūsų laukia. Kaip aiškina informacinio tinklalapio www.moblogging.org vadovas Jonas Hardy, "Azijoje reportažinės mobiliųjų telefonų fotografijos labai reikšmingos, ten labai daug tokių fotoaparatų. Korėjos tinklalapis "OhMyNews" ("OManoNaujiena" – www.ohmynews.com) ypač populiarus. Daugiau nei 80 procentų reportažų sukuria mobiliųjų telefonų nuotraukų autoriai ir žurnalistai mėgėjai. Tinklalapis dabar toks įtakingas, kad naujasis prezidentas Rohas jam davė savo pirmąjį interviu."

Tad ar tai reiškia, kad mobiliųjų telefonų nuotraukų siuntinėjimas į internetą lems Vakarų žiniasklaidos demokratizaciją? O gal tai tiesiog virs žurnalistų mėgėjų, siekiančių parduoti savo laimikį didžiosioms korporacijoms, medžiokle nelaimės krečiamuose taškuose? Didieji tinklai iš tikrųjų demonstruoja susidomėjimą. BBC tinklalapis dabar kviečia naršytojus siųsti savo nuotraukas, asmeniškas ar susijusias su konkrečiais įvykiais. "Visos nuotraukos ar videofilmai, tiesiogiai susiję su aktualiu įvykiu, gali būti tuojau pat panaudoti BBC žiniose", – žada įžanginis tekstas. Aišku, gali. Kažkas kažkur korporacijoje žino, kad vieną dieną tai bus tiražą maitinančios aukso dulkės. Mobiliųjų telefonų nuotraukos yra "žalios", emocingos ir žadinančios smalsumą. Uždeganti formulė. Sekundę įsivaizduokite, kas būtų, jei ši technologija būtų buvusi plačiai prieinama 2001 m. rugsėjo 11-ąją.

Nuotraukų ir mobiliųjų telefonų siuntinėtojai tarsi nori pakeisti ir mūsų momentinės fotografijos estetikos sampratą. Momentinės nuotraukos tradiciškai suvokiamos kaip efemeriškos. Daugelis jų išmetama niekam nematant arba paskubomis peržiūrima su draugais. Bet kai jos eksponuojamos tokiuose tinklalapiuose kaip "Text America", jas pamato kritiška auditorija, jos tampa kuklia pretenzija į nemirtingumą, kas anksčiau būtų atrodę kaip anomalija. Įdomu, kad daugelis siuntinėtojų leidžia lankytojams po kiekvienu vaizdu rašyti komentarus, o šie dažnai tampa interpretaciniu diskursu, galerijos simuliakru. Iš tikrųjų šį vasarį Los Andželo galerija "Sixspace" surengė mobiliųjų telefonų fotografijų parodą SENT, kur eksponuoti ir jau patyrusių mobilių fotografų, ir šia priemone pradedančių naudotis profesionalių fotografų darbai. Tokių bus ir daugiau.

Tiesą sakant, idėja nėra nauja. 1955 m. Edwardas Steichenas surengė garsiąją Niujorko Modernaus meno muziejaus parodą "Žmonių šeima". Jis atrinko 503 profesionalų ir mėgėjų vaizdus iš 68 šalių. "Ieškojome ir atrinkome nuotraukas, sukurtas visose pasaulio šalyse ir fiksuojančias visą gyvenimą nuo gimimo iki mirties, akcentuojančias kasdieniškus žmogaus santykius su savimi, su šeima, su bendruomene ir su pasauliu, kuriame gyvename", – rašė Stechenas įžanginiame tekste. Mobilioji fotografija perima šią idėją ir atveria ją organiškam pasaulinės patirties koliažui. Jokio kuratoriaus. Jokio redaktoriaus.

Daugelis įžvelgs paralelių ir su 9-ojo dešimtmečio pradžios komunistinės Rusijos momentinės fotografijos kultūra, susijusia su "Lomo" fotoaparatu – pigiu masinės gamybos aparatu, kuriuo fotografuojant gaunamos nuostabiai neryškios sodrių spalvų nuotraukos. Vos tik šis keistas aparatas pateko į prekybos tinklą, tuojau pat žmonės ėmė juo dokumentuoti kasdienybės smulkmenas. Neišvengiami šviesos blyksniai kiekvienam vaizdui suteikdavo šilumos. Pirmoji lomografinės fotografijos paroda surengta 1994 m. ir dabar jau egzistuoja pasaulinis internetinis "Lomo" nuotraukų archyvas, labai panašus į mobilios fotografijos archyvą. Neryškūs, atsitiktiniai, intymūs vaizdai...

Technikos ribos nuolat tolsta, kuriamos naujos galimybės, apie kurias dabar galima tik spėlioti. Šių metų pabaigoje daugelis pagrindinių tinklalapių vartotojams leis siųsti savo telefonais nufilmuotus videofragmentus, taip dar labiau išplečiant politines, seksualines ir autobiografines vaizdo sklaidos galimybes. Be to, šiuo metu į telefonus diegiama technologija greitai leis fotografams nukelti savo nuotraukas į konkrečias realaus pasaulio vietas. Bet kada užėjęs į barą, restoraną, turistinį objektą, motelį ar daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, savo telefonu galėsi surinkti GPS koordinates ir jis išspjaus mobilių fotografų, kurie čia buvo prieš tave, nufotografuotus vaizdus ir komentarus. Visam laikui į matricą įrašyti prisiminimai. Dėl įvairiausių priežasčių.

Tinklalapiai: apie mobilią fotografiją:

www.moblogging.org

http://www.textually.org/picturephoning/

Tinklalapiai, kur galima siųsti vaizdus:

www.textamerica.com

www.fotopages.com

www.phonebin.com (šitas, regis, priklauso britams, todėl beveik pagal apibrėžimą turi būti gerokai nešvankesnis)

www.buzznet.com

Pagal "Frieze" parengė A. N.