Čia ir ten, iš laiko upės

"Dienoraštis"

Lietuvių kinas - kaip ir Lietuvos gyvenimas: viena koja - šen, kita - ten. Net animaciniame filme "Auksinio miesto riteriai" (rež. Nijolė Valadkevičiūtė) herojai kelia iš užmaršties sugriautą auksinį miestą. Arba mitologizuojama pradžių pradžia - "Kaip atsirado žemė" (rež. Juras Visockis), "Pievoje" (rež. Sandra Januševičiūtė ir Daiva Minkevičiūtė), "100 klausimų apie pasaulį: apie lietų" (rež. Jūratė Leikaitė). Pirmasis skirtas įžymiojo mūsų tautosakos rinkėjo, mitologo Norberto Vėliaus atminimui. Jis, beje, ir sakė, kad velnią lietuviai seniau yra kitaip supratę - ne vien kaip piktąją dvasią ir visų nuodėmių pradžią. Bet čia jau būtų iš Algirdo Tarvydo biografinio filmo "Norbertas Vėlius. Čia ir ten". Kartais girdėdavau burbant: kam čia tas režisierius vis prašo pinigų ilgiems filmams apie menininkus ir mokslininkus - B. Brazdžionį, M. Gimbutienę, M. Martinaitį, L. Noreiką, N. Vėlių. O kai jis šiaip ne taip sudursto galus su galais, kai jo filmų herojus miršta, atsitokėjame: žiūrėk, kokių akimirkų užfiksuota ir kokie jo herojai tiesūs, išdidūs, iškalbingi! Kartais ir pasigiria, pasididžiuoja, pasipuikuoja, bet kas užginčys, kad pagarbos verti?

Tikras šnekūnas buvo Norbertas Vėlius, bet ar kam per daug rūpėjo užfiksuoti su kamera jo gyvą žodį? Jeigu ne L. Baškauskaitės televizija, ko gero, jo portretą tektų durstyti iš nuotraukų arba remtis vien bendražygių įspūdžiais. Na, yra dar vienas kitas kadras iš universiteto laikų, kai studentai ir dėstytojai traukdavo į kaimus klausytis gyvojo tautos epo - skardžiabalsių ir puikios atminties dainininkių. Pats Norbertas irgi turėjo balsą. Studentavimo laikais iš Šakių į Lukšius pėsti kone visą naktį keliavome dviese plyšaudami liaudies (o gal ir ne visai liaudies?) dainas.

Dabar viskas sugulę į knygas ir teorijas, kurioms N. Vėlius paskyrė brandžiausius metus. Jo išvados, kad Lietuvoje turime geriausiai šaltiniuose išlikusią indoeuropiečių mitologiją, paremtos užsienio autoritetais. Jo paties atradimas - lietuviško mitinio pasaulio įvairovė nuo dangaus iki požemių, einant iš Aukštaitijos jūros link. Gal užsieny cituos N. Vėlių, kaip mini M. Gimbutienę ar A.J. Greimą. Einant į Europą itin svarbu parodyti, kad esame ne kokie provincialai, kaip mus paikšai mėgina nusmurginti greitašakiai interneto apologetai, o labai senos ir savitos kultūros žmonės. Norbertas Vėlius labai praverstų ir šiandieninei televizijai, galėtų diskutuoti dėl mitologijos slėpinių. Neturėtų partnerio? O kodėl juo negalėtų būti dabartinis filmo komentatorius Gintaras Beresnevičius, labai taktiškai įsiterpiantis tarp N. Vėliaus fragmentų? Kiek blogiau šiandien su papročiais: vieni jų dar turi žiupsnelį autentikos, kiti galai žino kuo išvirtę. Teatre lengviau, gali atkurti, kaip J. Dautartas "Nuskendusioj vasaroj" pagal M. Katiliškį, visą kaimietišką epą. Kinas, kad ir pagarsėjęs sovietmečiu etnografinis G. Lukšo filmas "Vakar ir visados", atrodo kaip iliustracinė rekonstrukcija.

N. Vėlius irgi prisimena tuos laikus, kai valdžia sakė: moksliniais interesais - nors pas velnią į svečius, bet šiukštu paskui save vilioti jaunimą. Dabar aktualesnė savidrauda ir savidrova: kaip čia dabar Europoj su savo dainomis ir sermėgomis - užjuoks.

Vis dėlto pozityviausias pavasarinės lietuvių kino panoramos bruožas - skausminga saviterapija, kurioje praeitis ir dabartis kartais paradoksaliai susikeičia vietomis. Visi prisimename skambųjį V. Žalakevičiaus filmo "Vienos dienos kronika" (1963 - jubiliejus) klausimą: "Kodėl stovėjai po medžiu, kai šalia žudė žmogų?" Dabar irgi žudo kaimyną ar bičiulį ("Mano Saračka", rež. M. Verbiejus, "Paskutinis vagonas", rež. A. Stonys), bet nemažiau aktualus ir pavasarinis, jaunatviškas klausimas: "Kas miega šalia tavęs" (rež. Dovilė Gasiūnaitė), arba šūktelėjimas: "Nebebus gėda mylėti pasaulį" (rež. Donatas Vaišnoras), o kartais ir trumpas, bet talpus vyriškas "Ne" (rež. Audrius Mickevičius). Ši filmų grupė - eksperimentiškiausia, plataus dokumentinio-vaidybinio diapazono, su aiškiomis konstrukcijomis ir dekonstrukcijomis ("Ne") arba labai miglotais vaizdiniais, koks gi iš tikrųjų vyras tau rūpi ("Kas miega šalia tavęs"). Vilniaus dailės aka- demijos dėstytojas ir režisierius Audrius Mickevičius pasirinko lyg ir "home video" temą: vykstame su studentais į Diuseldorfą, sukursime kelionės dienoraštį. Tačiau realus įvykis - vairuotojo liga - padėjo išeiti į kitą struktūrinę plotmę, kurioje ne tiek svarbu, buvo toks įvykis ar ne. Svarbiau rekonstruoti baimę: o kas bus su juo ir visais mumis? Nori to autoriai ar nenori, žiūrint "Ne" kirba mintis, kad čia yra lyg ir metaforiška mūsų visų kelionė į Europą su visomis žinomomis ir nežinomomis kliūtimis, susikalbėjimais ir nesusikalbėjimais, su euforija ir fobijomis. Kai geriau suvoksime savo ir kitų keistenybes, gal "nebebus gėda mylėti pasaulį"? D. Vaišnoro filme studentų visada labai mėgstamo L. Buńuelio "Andalūzijos šuns" siurrealistinė stilistika (dviratininkas, besikivirčijanti pora, ten - drugys, čia - išsitrėškusi papūgėlė) mėginama priderinti prie šių dienų Lietuvos realijų. Deja, vidinio protesto gaida ne tokia stipri kaip Algimanto Maceinos filme "Gėlių vaikai", kuriame viena iš Užupio legendų - sovietiniais metais kūręs avangardinį (tada viskas būdavo pridengiama "eksperimentinio" vardu) kiną režisierius Artūras Barysas, smogia tiesiai: "Anuomet buvo lengviau išsilaikyti asmenybe, o pabandyk dabar, kai žmogus pjauna žmogų?" Filmas, matyt, tiek neatitiko laukiamų šviesių europinių nuotaikų, kad nesiryžta jį pakartoti. Į kitus, tegu ir kartojamus, irgi buvo nelengva prasisprausti: salė mažytė, o ketvirčio valandos seansas traktuojamas kaip visavertė programa, už kurią ir kaina atitinkama, o turintis kvietimą prarasdavo vertingą poziciją. Pasakyta: penki filmai per dieną - ir būk sveikas. Koks save labiau už kitus mylintis sinefilas nepaaimanuos, kad jam reikia rašyti ar paskaitoms naudotis, o rinka stato į bendrą eilutę?

"Ne"

Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių "Šiandien" ir Domanto Vildžiūno "Lemtingas susitikimas" lyg ir svarstė, kas yra heroizmas neherojiško šių dienų gyvenimo fone. Na, išgelbėjo mergina draugę, bet pati pakliuvo po traukinio ratais ir dabar į pasaulį begali išvažiuoti ant ratukų. Tai lyg poelgis sau, nes aplinkui niekas nepasikeitė: toks pat nesunkiai atpažįstamas apšepęs Vievis, padėvėta Europos drabužinė atvirame ore, vargu ar geresnių dienų besulauksiantis tėvų butelis. Zenys Lisauskas ("Lemtingas susitikimas"), kadaise nustebinęs Michailą Gorbačiovą plakatu apie Lietuvos nepriklausomybę, irgi gyvena iš kuklios pensijos ir geria kažin ar labai saldžią arbatėlę. Ir staiga sienoje - žybt! Pats Michailas Sergejevičius atsisako prezidento pareigų. Sprendimas plakatiškas, bet vykęs, nes daug tokių nuoširdžių anų Atgimimo dienų herojų buvo palikta gyvenimo pakelėse. Greitkeliais atšvilpė kiti, dažnai net tie, kurie kadaise bijojo ir prasižioti.

"Šiandien"

Lietuvių kinas, kaip ir visus nustebinęs lenkų filmas "Edis", pradeda ieškoti tokių herojų iš gyvenimo gilumos. Kartais iš dugno, kaip Moteris M. Verbiejaus filme "Mano Saračka". Ją vaidinanti Vesta Grabštaitė yra tikresnė negu labai užtikrintai verbaujantis ir fantazuojantis Juozas Budraitis A. Stonio "Paskutiniame vagone". Bet čia yra atsvara - sveikų dantų ir kietų raumenų berniūkštis, kurio veidas filme stebimas tiek ilgai, kad pagalvoji apie filmo "Viena" tęsinį, tik su vyrišku pavadinimu. O kas gi A. Stonio autorinėje kūryboje nėra susiję, nors temos ir keičiasi?

Jaunesnioji režisierių karta irgi skuba įtvirtinti pirmąją sėkmę. Oksana Buraja debiutavo su "Mama", o "Dienoraštyje" greta mamos atsiranda ir tėvas. Kaip ir rusiškuose "Belovuose", herojai pasiburnoja, pasikeikia ir net pasigrumdo, bet finale vis vien it du paukščiukai sutupia palangėje - tiek metų kartu gyventa, ar beverta kilnoti sparnus skrydžiui? Operatorius Algimantas Mikutėnas įspūdingai nufilmavo daugiaaukštį - šių dienų Babiloną, kurio kiekviename bute - tiek kivirčų ir meilių. Jokių moralų - tik trys katinai pasiutiškai linksmai blizgina į mus akis. Režisierė dokumentininkė turi Dievo dovaną: ji myli gyvenimą visokiausiais kasdieniškais pavidalais ir nebijo to parodyti ekrane.

O meistriškumo pakopos - kas kita. Čia net ir metrams ne visada pavyksta. Kryptį į moterų režisūrą labai paryškina ir dviejų Marcinkevičiūčių - Birutės ir Agnės filmai. Birutė jau gerai žinoma iš teatro, todėl ir filme "Neparašytas laiškas" apie Šatrijos Raganos jausmus kunigui Kazimierui Bukantui tarpais prabylama ne tiek ekrano, kiek teatro kalba. Ypač kai simboliškos figūros traukia Židikų apylinkėmis, o už kadro krykštauja Šatrijos Raganos jaunystės balsai. Ir atvirkščiai, grynai dokumentiniuose kadruose iš šių dienų atlaidų mėginama surasti lyg ir nesikeičiančių per laiką simboliškų detalių, ritualinių momentų, o labiausiai - genetiškai pastovių žemaičių bruožų. Sunkiau permesti tiltus į XX a. pradžią Šveicarijoje. Čia vaizdai mažai kuo skiriasi nuo turistinių, todėl taip ilgai rodomi ekrane Alpių debesys. Viską mėginama sujungti lyriško teksto intonacijomis, lėtu laiko ritmu.

Debiutantės Agnės Marcinkevičiūtės filmo "Raudonu ant balto" energiją nulemia rašytojo Romualdo Granausko pasipasakojimai, ypač žemaičių žemėje. Nacionalinės premijos įteikimas Vilniuje ilgokas, bet savaip prasmingas: tolesnis rašytojo portretavimas parodo, kiek jis tolimas visokioms šventiškoms ceremonijoms ir pašlovinimams. Na, gal ne tiek, kiek Knutas Hamsunas, kuris šlovės meilę laikė baisesne už mirtį, bet vis vien... Tikrieji atsivėrimai prasideda tada, kai poliklinikoje jauna budinčioji nustemba, kad literatūros klasikas dar gyvas... Ko negali gyvenimas, pajėgia kinas - sustatė į vieną gretą net tris jautrios sielos žemaičius - N. Vėlių, Šatrijos Raganą ir R. Granauską. O kiek dar galėtų susėsti į šį kino vagoną?