Ko verkia tigrai

"Juodojo tigro ašaros"

Tailandiečių režisieriaus Wisito Sasantiego filmas "Juodojo tigro ašaros" ("Fa Talai Jone", Tailandas, 2000) pribloškia grožiu - aktorių, peizažo, jausmų ir sulėtintų kadrų. Šiuolaikiniam žiūrovui toks nevaržomas, netgi perdėtas grožio kiekis gali sukelti įtarimą - ypač intelektualams, kuriems estetinis malonumas numirė kartu su modernizmo genijais. Tačiau ryškiaspalvis Sasantiego vesternas pakerės ir dirbtinumu mintantį postmodernų žvilgsnį - mat žydri marškiniai, skaisčiai rožinės suknelės, oranžiniai laukai ir raudonos upės atrodo tarsi iškirpti iš 5-ojo dešimtmečio ranka spalvintų kino plakatų.

Režisierius sąmoningai žaidžia kino konvencijomis - tailandietišką (!) vesterną jis supina su romantine meilės istorija, prisodrina vakarietiško vesterno (sviestas sviestuotas) citatomis ir gautą derinį pagražina kičo apvadais. Toks sprogstamasis spalvų ir emocijų mišinys giliai sujaudins ir indų melodramų, ir pastišo mėgėjus. Ten, kur vieni sriūbaus, kiti kvatos (o įtemptuose epizoduose visi kartu sulaikys kvapą).

Kita vertus, filmo ritmas nėra perdėm dinamiškas, o tonacija išlaikyta ir beveik lyriška. Pagrindinė siužeto linija - turtuolės Rampej (Supakorn Kitsuwon) ir iš valstiečių kilusio Damo (Suwinit Panjamawat), patekusio į banditų gaują ir išgarsėjusio kaip Juodasis Tigras, meilės istorija. Deja, dėl klasinių skirtumų jai nelemta išsipildyti, tačiau neįmanomo troškimas pripildo erdvę svajonių ir prisiminimų. Jokios kalbos apie seksą - tik taurūs ir kilnūs jausmai, ilgesingai žvelgiant į mėnulį ar grojant lūpine armonikėle.

Sasantiegas puikiai išnaudoja savo, kaip reklamos kūrėjo, patirtį ir kartu pademonstruoja gerą Vakarų kino istorijos ir Tailando žanrinių filmų išmanymą. Specialistai Damo macho įvaizdį lygina su Clinto Eastwoodo, o tailandiečių režisieriaus naudojamus stambius akių ar pistoleto diržų planus - su Sergio Leone kadrais. Iš Leone`s "Kartą laukiniuose Vakaruose" (1968) pasiskolintas ant skrybėlės krentančių vandens lašų motyvas, o sulėtintai rodomas dviejų skriejančių kulkų susidūrimas primena Samo Raimi "Greitą ir negyvą" (1995). Tačiau "Juodojo tigro ašarose" nėra vesternams būdingų "egzistencinių" herojaus ir bendruomenės gyvenimo prasmės apmąstymų, užplūstančių ramybės tarp susišaudymų valandėlę. "Juodojo tigro ašarų" filosofija tokia pat paprasta, kaip ir filmo pavadinimas, ir išdėstoma analogišku rožinei Tailando architektūrai stiliumi: "Gražios akimirkos tokios trumpos...", "Gyvenimas - nesibaigiantis liūdesys...", "Už laimę reikia kovoti..." - tai tik kelios frazės, ištartos įsimylėjėlių, lėtai žingsniuojančių saulės nutvieksta vandenyno pakrante.

Šiame filme svarbiausia - pats vaizdas. Režisierius to nė nebando slėpti - priešingai, visaip išryškina veikėjų ir aplinkos sąlygiškumą. Kartais herojai pasirodo tik tam, kad pademonstruotų 5-ojo dešimtmečio stiliaus drabužius. Rampej iškilmingai nulipa laiptais, nežiūrėdama į akis paduoda ranką nemylimam sužadėtiniui ir tyliai atsidūsta.

Ypač įsimintina scena, kai Damas groja armonikėle didelės nupieštos saulės fone. Kaip teigia kino kritikas Edwardas Buscombe`as, ji neskirta apgauti (kaip gatvės gale nupiešti laivai Hitchcocko "Marnie") arba sukurti godarišką distanciją, primenančią, kad čia - tik filmas. Hitchcocko ir Godard`o filmuose paviršius paklūsta diskursui, o "Juodojo tigro ašarose" lieka tik pastišas, žaidimas įvaizdžiais dėl paties žaidimo.

Tačiau dailaus paviršiaus logika gali pasakyti ne mažiau nei dabar koviniuose filmuose klestinti fragmentiška bjaurumo estetika. Net prievarta Sasantiego filme savaip stilinga - o tai paradoksaliai atveria Vakarų filmuose nunykusią moralinę dimensiją. Aukos ir budeliai ne kartą keičiasi vietomis, ir kiekviena dvikova ar susišaudymas pasikartoja ateityje, tik kitomis aplinkybėmis. Tie sutapimai atrodo kartu juokingi ir graudūs. Tačiau gražių vaizdų užburtam žiūrovui jie teikia romantinį dar vienos galimybės pažadą.

Belieka pridurti, kad "Juodojo tigro ašaros" - pirmasis Tailando filmas, įtrauktas į Kanų kino festivalio programą (2001). O tarptautinė filmo premjera įvyko 2000 m. Vankuverio kino festivalyje - čia filmo režisierius Wisitas Sasantiegas apdovanotas prizu "Drakonai ir tigrai" už geriausią režisūrinį debiutą.