"Jauna muzika" žvelgia kitapus Baltijos

Choras "Jauna muzika", dirigentas Gary Gradenas ir pianistas bei kompozitorius Steve’as Dobrogoszas A. Rakausko nuotr.

Perpildyta salė visad laukia ko nors nepaprasto. Jaudulys kutena ne tik atlikėjų, bet ir publikos nervus. Paskutinių laisvų vietų paieška, pažįstamų veidų gaudymas. Minutę prieš šešias salė aprimsta. Tyla prieš audrą...

"Jauna muzika", žymusis Vilniaus savivaldybės ir visos Lietuvos choras, kovo 27 d. klausytojus sukvietė į sostinės Rotušę. Baigiamasis 10-ųjų tarptautinių choro muzikos interpretavimo kursų koncertas. Programoje - šiuolaikinių švedų kompozitorių choriniai kūriniai. Scenoje išsirikiavus "Jaunai muzikai", pakylos link it petarda iššauna pagrindinis vakaro herojus - švedų choro dirigentas, šiųmečių kursų vadovas Gary Gradenas. Žinomas daugelyje šalių, po dviejų valandų jis išgarsės ir Lietuvoje.

Ar daug joje žinoma, kokia dabar choro muzikos padėtis kitapus Baltijos? Žinome maestro Ericą Ericsoną ir jo puikų kamerinį chorą. Žinome Švedijos radijo chorą. Ką dar? Kas yra "joikas"? Kuo žymus Bo Hanssonas? Klausimų - dešimtys, o atsakymų... Žodžiu, šiuolaikinės švedų muzikos peizažas, žvelgiant iš Lietuvos - miglotas. Bene pagrindinė kursų užduotis ir buvo išblaškyti šias miglas, o kartu supažindinti choro muzikos specialistus su naujausiomis choro dirigavimo tendencijomis. Todėl kursų ir koncerto programos ašis - septyni dabartiniai švedų kompozitoriai: Thomas Jennefeltas (g. 1954), Ingvaras Lidholmas (g. 1921), Michaelis Waldenby (g. 1954), Andersas Hillborgas (g. 1954), Bo Hanssonas (g. 1943), Janas Sandstromas (g. 1954), Steve`as Dobrogoszas (g. 1956). Kiekvienas - siekiantis sukurti savąjį garsavaizdį, keistoką ir nerealų, kartais lyg atkeliavusį iš fantasy šalies...

Kursų, vykusių kovo 22-26 d. Vilniaus Tolerancijos centre, klausėsi kelios dešimtys choro specialistų kone iš visos Lietuvos: ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės, Zarasų, Varėnos, Rokiškio ir t.t., taip pat iš Talino ir Londono. Per baigiamąjį koncertą salėje vos sutilpo visi norintys jo pasiklausyti. Programą pradėjo T. Jennefelto "Claviante brilioso" - originali kompozicija, parodijuojanti istorines muzikos klišes, pradedant nuo teksto (dirbtinė neva lotynų, neva italų "kalba") ir baigiant melodika (jubiliacijos), faktūra, kūrinio sandara (kaskart įterpiamais "klasikiniais" kadansais). Muzika - be nuolaidų atlikėjams ir klausytojams. Pirmieji turi nugalėti nemenkus instrumentiškai traktuoto audinio sunkumus, antrieji - sudėtingoje šiuolaikinėje partitūroje įžvelgti postmodernišką autoriaus ironiją. Ir vieni, ir kiti buvo aukšto lygio - "Claviante brilioso" palydėjo ovacijos.

Tuo tarpu I. Lidholmo "De profundis" klausytojus apgaubė tirštos, ekspresyvios harmonijos rimtimi. Vyrų ir moterų balsų priešpriešinimas, komplikuoti polifaktūros sprendimai, vyraujantys disonansai - šis kūrinys priminė ne vieną senesnės kartos lietuvių kompozitorių opusą. Pradedant pavadinimu, A. Hillborgo "mouayiyoum" neapsiėjo be G. Gradeno komentaro. Eksperimentinio pobūdžio garsinis peizažas, tyrinėjantis balsių kitimo progresiją ir obertonų kilmę, atrodo, savo ištakas rado elektroninėje muzikoje. Tai - įvairus balsių ir priebalsių kombinavimas, oscilografo kreives primenančios garso fluktuacijos ir pan. Kad ir kaip būtų įdomu pajungti šią "aukštąją technologiją" gyviems balsams, atrodo, tai nebuvo pagrindinis autoriaus uždavinys. Nes minimalistiniai garsinių "signalų" ostinati po truputį pradėjo priminti transo būseną sukeliančio šamano užkalbėjimus. Simptomiškas New age reiškinys...

B. Hanssonas - roko atlikėjas ir kompozitorius, kurio muzika pagal J. Tolkieno "Žiedų valdovą" pelnė jam pasaulinę šlovę. B. Hanssono aranžuota populiari švedų liaudies daina "Mano akimis žiūrėk" ("Med mitt oega se") ir liaudies dainos "Skleidžiasi pavasario žiedai" ("Den blomsterid nu kommer") improvizacija pratęsė garsinius-erdvinius ieškojimus. Choras, tolygiai ratu apsupęs klausytojus ir tęsiantis kanonų vėrinį, panardino salę į tyvuliuojančius muzikos verpetus. Savotiškas muzikoterapijos seansas koncerto metu. Įdomu!

J. Sandströmo "Joikas kalnų vėjui" - originalaus Laplandijos gyventojų žanro - kreipinio į aukščiausiąją jėgą - plėtotė. Joje - hipnotizuojantys čiabuviški ritualinio būgnelio ritmai, puikus choro solisto Igno Garlos solo ir kulminacijų cunamiai.

Tikrą euforiją pasiekusi publika netrukus sulaukė stambiausio koncerto kūrinio. Tai - Švedijoje gyvenančio amerikiečių kilmės kompozitoriaus ir džiazo pianisto S. Dobrogoszo Mišios (1992), atliktos fortepijonu pritariant pačiam autoriui. Tradiciniais tekstais parašyta penkių dalių kompozicija - pabrėžtinai netradicinė. Ją pradeda fortepijoninė kadencija. Joje apstu sąšaukų su įvairių stilių muzika. Net sunku būtų išvardyti, ką atpažįstame šioje partitūroje: K. Jarettą ir S. Rachmaninovą, E. Johną ir F. Chopiną, "Queen" ir G. Palestriną, J.S. Bachą, G. Verdi, C. Debussy... Užtat nesunku atspėti, kokius jausmus sukelia tokia principinė eklektika muzikos puristams... Kas jungia į vieną visumą šiuos dažnai sunkiai suderinamus muzikinio mąstymo modelius? Pirma - nepaprastai sodrus, neretai ekstatiškas emocinis pradas, antra - fortepijono partija, "cementuojanti" ir struktūruojanti visą audinį, vėlgi dažniausiai per emocijas. Matyt, to užtenka klausytojų simpatijoms ir populiarumui pelnyti - S. Dobrogoszo Mišios su pasisekimu atliekamos įvairiose šalyse. Mūsų auditorija nesiskiria nuo užsienio: Mišios sulaukė aplodismentų jūros... O vakaro pabaigoje atlikti du S. Dobrogoszo sukurti gospelai - "Farther Down Mighty River" ir "Lord, I`m Free", beje, pastarasis skambėjo jau nebe kaip gospelas, o kaip rokenrolas - publiką pavergė galutinai. Laiminga jautėsi ne tik ji, bet ir "Jaunos muzikos" choras. Vienas ryškiausių Lietuvos kolektyvų, jau keliolika metų džiuginantis įvairių šalių klausytojus, kaskart stebina ne tik dideliu meistriškumu, bet ir tuo, kad dainuoja visiškai atsidavęs, įsijautęs į muziką. Toks profesionalumo ir entuziazmo lydinys sujaudina kiekvieną klausytoją. Aišku, žinovas pirmiausia girdi preciziškai švarią intonaciją, solistų vertą vokalinę techniką ir darnią balsų pusiausvyrą, o mėgėją sužavi gaivi ir jaunatviška choro dvasia. Po triukšmingų ovacijų - bisas. Moseso Hogano spiričiuelis "I`m Gonna Sing `til The Spirit Moves In My Heart". Čia, kaip turbūt visame koncerte, centrine figūra buvo G. Gradenas, ne tik dirigavęs, bet ir dainavęs solo.

Gary Gradenas - tikrai fenomenalus. Tai žaižaruojančio talento, artistiškai pažabotos, bet visgi stulbinančios energijos kupina asmenybė, dar ir pasižyminti laisvumu bei komunikabilumu. Ir, kas svarbiausia, - jis sėkmingai sugeba išvengti mažiausios akademiškumo užuominos, žengdamas kruopštaus profesionalumo keliu. Kaip reta impulsyvi ir išradinga dirigavimo maniera (ne dirigavimas - pantomima), šmaikštūs, kartu esminiai kūrinių komentarai, o pabaigoje skambėjusiuose gospeluose - ir ekstatiškas dirigento, kaip dainininko, balsas - ne tik metė pergalingą iššūkį akademizmui, bet ir tiesiog pavergė salę.

Apibendrinant reikėtų pabrėžti: kiekvieną G. Gradeno mostą ir išgautą gaidą ženklina saiko ir meninio takto pojūtis, neperžengiantis skonio ribos net rizikingiausiose (ir paties Gradeno išprovokuotose) situacijose. Visa tai stebint ir girdint, sunku patikėti, kad G. Gradenas - pirmiausia bažnytinio choro dirigentas, vadovaujantis Stokholmo Šv. Jokūbo katedros chorui. Tiesa, šis kolektyvas - neeilinis, be kitų apdovanojimų pelnęs ir labiausiai prestižinį Didįjį Europos prizą.

...Beveik atsisveikinęs su publika, nuo plojimų audros "pasislėpęs" pirmoje eilėje tarp klausytojų, G. Gradenas padovanojo jiems, sau ir chorui paskutinę vakaro staigmeną. Pasak jo, visą savaitę išbuvęs Vilniuje, jis taip nė karto ir neišgirdo lietuvių muzikos. Nesutrikę "Jaunos muzikos" dainininkai, diriguojami choro meno vadovo Vaclovo Augustino, į svečio prašymą atsiliepė J. Gudavičiaus "Kur giria žaliuoja". Garbiam svečiui beliko žemai nusilenkti "Jaunai muzikai"...