Originalai, variacijos, klastotės?

Antanas Samuolis. "Geltona moteris". 1934 m.

Viktoras Liutkus: Mūsų pokalbio tema - ne tik Samuolio paroda, bet ir jo palikimo suaktualinimas, muziejų ir privačių galerijų bendradarbiavimas. Žinoma, pretekstas yra Antano Samuolio paroda "Maldžio" galerijoje ir spaudoje kilęs ažiotažas, susijęs su naujai atrastų darbų autoryste. Surengti šią parodą paskatino 26 naujai rasti Edmundo Armoškos kolekcijoje esantys kūriniai. Samuolis Vilniuje rodytas prieš kelis dešimtmečius. Subrendo sumanymas sudėti kartu muziejuose rodomus ir naujai atrastus darbus - palyginti jų motyvus, stilistiką ir paveikslų istorijas. Knietėjo parodyti ir geriausius šedevrus - "Baltą obelį", "Geltoną moterį", "Nukryžuotąjį", natiurmortus.

Su Čiurlionio ir Lietuvos dailės muziejais pasirašėme trišalę bendradarbiavimo sutartį. Abiejų muziejų direktoriai - Osvaldas Daugelis ir Juozas Budrys - lankėsi galerijoje dar prieš parodai atsidarant, susipažino su ekspozicija. Mes su restauratore Terese Blažiūniene taip pat važiavom į Kauną, kur studijavome, tyrinėjome paveikslus - tai labai padėjo, ir Vilniuje apžiūrėjome originalus, norėdami susidaryti platesnį vaizdą.

Samuolis kėlė daug mįslių. Savo straipsnyje kėliau įvairius argumentus ir prieš, ir už. Bandžiau tą istoriją atsekti nuo pradžios iki galo. Daug kas man neaišku iki šiol. Pirmiausia ta radybų istorija - aš nesu kompetentingas spręsti apie kolekcionierių bendradarbiavimą ir kaip paveikslai atsiranda. Man rūpėjo patys paveikslai, jų stilistika, regimasis vaizdas.

Pradėjau tyrinėti šaltinius - žurnalus ir rašytinius dokumentus. Pasidomėjus atsirado dar daugiau klaustukų - dėl datavimo, kūrinių stilistinės raidos, pavadinimų. Jau įvyko kelios Samuolio pomirtinės parodos, pradedant 1966 m., ir deja, tos progos, kai dar buvo gyvi Samuolio amžininkai, liko neišnaudotos.

Pats Samuolis pardavė Čiurlionio muziejui tik 3 paveikslus. Čiurlionytės-Karužienės liudijimu, 7-ojo dešimtmečio viduryje muziejus teturėjo 7 paveikslus. Visą laiką sklandė mintis, kad kažkur klajoja nerasti Samuolio paveikslai. Bet kas turi ir ką - liko neįminta.

Kalbant apie kūrybą, kyla ir toks klausimas: ar tik tiek Samuolis ir nutapė? Čia reikia leistis į biografiją - koks jis buvo, kur ir kaip gyveno. Ta sritis taip pat dar yra neištirta.

Trečias dalykas irgi svarbus - naujai atrasti paveikslai iškilo į viešumą tuomet, kai nebeliko nė vieno iš Samuolių - nei artimųjų, nei giminių. Visiškai nutrintas ryšys su jo bendražygiais, bendramoksliais. Kaune gyvena tik namų šeimininkė.

Visi skaitėte Raimundo Samulevičiaus knygą apie Samuolį "Baltoji obelis". Ji parašyta gana anksti, o išleista tik 1985 m., matyt, dėl įvairių priežasčių anksčiau neleista spausdinti. Pats Samulevičius, dėdės kūryba pradėjęs domėtis maždaug apie 1958-1959 m., knygoje yra minėjęs, kad gali būti, jog dar atsiras Samuolio paveikslų. Ir kolegė Nijolė Tumėnienė rašo apie tai pratarmėje. Knygoje rašoma apie Samuolio namo garaže saugomus paveikslus. Ten gyvenę nuomininkai buvo labai netvarkingi - iš ten darbai galėjo dingti, nes Samuolio brolis Vaclovas mirė 1955 m., po to namo priežiūra atiteko Stasei Samulevičienei - kažin, ar ji galėjo spėti viską sužiūrėti.

Nuvykom su restauratore Terese Blažiūniene ir į Jonavą, kur saugomas daiktinis Samuolio palikimas. Ten saugomi etiudininkas, patefonas, kiti daiktai. Toks priminimas, kad čia gyveno ir - tikėtina - kūrė Antanas Samuolis. Nes 1937 m. išėjęs iš sanatorijos, jis tuoj pat su mama metams išvyko į tą sodybą. Tikiu, kad jis kažką turėjo nusivežti - dėžę dažų, etiudininką. Negalėjo jo kūryba sustoti ties paskutiniu, kaip mes manom, paveikslu "Ligonis". Bet kur yra tie kūriniai, jeigu jie apskritai buvo, vėlgi didžiulė mįslė. Ši paroda primena, kad neatsakytų klausimų Samuolio kūryboje dar labai daug. Pagaliau jei paaiškėtų, kad tie naujieji nenustatytos autorystės kūriniai yra klastotės - koks tai yra precedentas XX a. Lietuvos dailėje?

Parodą apžiūrėjo apie 2000 žmonių, kita tiek apsilankė veltui - studentai, moksleiviai, vyko jų paskaitos.

Osvaldas Daugelis: Paroda parengta labai profesionaliai - šalia muziejinių darbų yra naujos variacijos. Kai Viktoras su Terese rodė naujųjų darbų skaidres, svarstėme - kas galėjo tai padaryti? Išlikę apie 50 Samuolio darbų, ir jei atsiranda kone antra tiek palikimo, kuris galbūt galėjo priklausyti Samuoliui, negalima į tai nereaguoti. Būtina lyginti, gretinti. Čia ne peticijų, deklaracijų ar vaikščiojančio pranašo klasiko, o visos visuomenės reikalas. Kiekvienas turi teisę pasižiūrėti, palyginti ir pats nuspręsti. Kiekviena karta turi savo požiūrį ir gali jį reikšti.

Yra ir kita problema - kas galėjo tas variacijas daryti? Kada? Kodėl? Jeigu kažkas tokio dydžio drobes klastojo (juk nemažai kainuoja, o dar laiko, energijos sąnaudos), koks to motyvas? Nemanau, kad iš Samuolio galima pralobti. Jei būtų koks tikslas, darbai nebūtų pasirodę vienoje vietoje visi kartu.

Giedrė Jankevičiūtė: Aš taip supratau, kad paroda, tavo nuomone, turėjo įvykti, reikėjo kartu eksponuoti originalus ir tuos darbus, dėl kurių abejojama, bet man įdomu, kokia tavo asmeninė nuomonė.

O. D.: Aš jau sakiau - čia variacijos.

G. J.: Paties Samuolio variacijos?

O. D.: Sunku pasakyti. Samuolio darbuose nėra to grakštumo, kurį matau naujuose darbuose - linijinio, grafinio štricho plaukimo. Nė viename Samuolio darbe to nerasi - jie sukrėsti sunkokai. Manyčiau, tai variacijos Samuolio tema. Gal grįžo susižavėjęs žmogus iš parodos ir norėjo ką nors tokio padaryti.

Romualdas Budrys: LDM rinkiniuose yra 5 Samuolio darbai. Jų tyrinėti nereikėjo, nes nekilo nei atribucijos, nei kitokių klausimų. Mes turim laboratorijas ir specialistus, jei bus užsakymas (manau, kad toks bus), galime atlikti nuoseklius atribucinius, cheminius, fizikinius tyrėjimus. Pas mus yra pakankamai specialistų, kad galėtume moksliškai ištyrinėti Samuolį, ir paskutinis žodis turi priklausyti jiems. Mes čia tik improvizuojame. Žinoma, visos tos kalbos išreklamavo Samuolį - taigi "Maldžio" galerija savo tikslą pasiekė.

Dar viena pastaba - dėl valstybinio muziejaus ir privačios galerijos bendradarbiavimo. Mes be kolekcininkų niekada neišsivertėm ir neišsiversim. Nuo tada, kai dirbu muziejuje, mes skolinam darbus nuolatinei ekspozicijai, rengdami parodas surenkam autorių - Eidukevičiaus, Dobužinskio - darbus iš privačių kolekcijų. Turime bendradarbiauti ir su privačiomis galerijomis.

Teresė Blažiūnienė: Pirmuosius naujai atrastus darbus, atvežtus restauruoti, pamačiau 2000 m. pradžioje. Vienas darbas sekė paskui kitą - nebuvo taip, kad atsirastų visa krūva. Pirmiausia pasižiūrėjau, kokia tų darbų drobė - grūdėtumas, tankis, gruntavimas. Trejus metus gyvenau Samuoliu - aš tuo neabejojau, kažkodėl neabejoju ir dabar. Samuolio nežinomai kolekcijai nutapyti panaudotos 5 rūšių drobės. Lyginau jas su Čiurlionio muziejuje esančių Samuolio darbų drobėmis. Kai kurių darbų nugarinės pusės užtapytos. Atrasti darbai buvo nepaprastai dulkėti, seniai suvynioti į ritinius - dažų sluoksnis susiformavęs ritinyje. Kaip imituoti tokį senumą? Dirbu 22 metus restauratore, bet to nežinau. Reikia pasižiūrėti ir užlankas - jos paprastai būna lenktos ant porėmio. Žiūri, kiek kartų perkaltos, kiek surūdijusios vinys (rūdžių iki tobulumo išvalyti neįmanoma).

Apie 1978 m. dirbau su dailininku Liudu Truikiu prie "Don Karlo" dekoracijų. Truikys mokėsi kartu su Samuoliu Kauno meno mokykloje. Dekoracijose panaudotas Nukryžiuotojo motyvas - Truikys daug kartų minėjo, kad tai primena Antano Samuolio "Nukryžiavimo" sceną. Ir kai atsirado Samuolio paveikslai, prisiminiau šiuos Truikio žodžius.

Jolita Mulevičiūtė: Norėjau paklausti, ar labai skiriasi dažai, naudoti 1932-1937 m., nuo naudotų po 50 metų - 1978-1984?

T. B.: Dažų cheminė ekspertizė atlikta ne iki galo. Samuolio naudoti užsienietiški dažai. Tų dažų cheminė sudėtis nepakito. Tik 1960-1980 m. negaudavom užsienietiškų dažų, tik rusiškus.

J. M.: Taigi Samuolio ir 1984 m. naudotų dažų cheminė sudėtis gali būti labai panaši.

T. B.: Taip.

J. M.: O jei paimi meno kūrinį ir numeti nešildomoje drėgnoje palėpėje, kur jis išguli 20-25 m. - ar efektas nebus panašus?

T. B.: Bet juk buvo ir didelis dulkių klodas. Drobė jau turi senėjimo patiną. Buvo iškelta versija, kad rastos prieškarinės drobės ir ant jų tapyta. Paprastai iš palėpės ištraukta drobė būna pažeista pelėsio - nuo tokios dažas atšoka. Čia dažų, drobės ir grunto sukibimas geras. O toliau bus cheminiai, fizikiniai tyrimai.

G. J.: Jūs tarsi užimate gynėjo poziciją - teigiate, kad tai Samuolio darbai. Bet taip pat galima sakyti, kad prieškarinės drobės galėjo būti saugomos ir skryniose, kur sausa - 1982 m. jų nesunku buvo rasti, jas gruntuoti, tapyti, o paskui laikyti drėgname rūsyje ar palėpėje.

T. B.: Bet vardan ko taip daryti? Juk 1980-aisiais kiekvienas menininkas siekė išreikšti save - kodėl jis turėtų tapyti kaip Samuolis?

J. M.: Atsiprašau, mes neišlaikome vieno tipo argumentų. Jūs bandėte įrodyti, kad chemiškai, techniškai tai turėtų būti Samuolis. Bet kai kolegė uždavė klausimą apie drobes skryniose, jūs imatės psichologinių argumentų. Taip tarsi pripažįstate, kad techniškai tai įmanoma.

T. B.: Iš skrynios ištrauktos drobės būna baltos. Tokią laikmečio patiną, patamsėjimą galima išgauti tik laboratorijoje.

O. D.: O ar jums ta 26 darbų grupė atrodo vientisa ar skirtinga? Panašu, kad tai ne vienos rankos darbas. Gal jis tapė su kuo nors, kaip Neemija Arbitblatas?

Elona Lubytė: Yra ir kita galimybė. Pavyzdžiui, Jonas Gasiūnas savo studentams skiria užduotį interpretuoti Samuolį. Dėmesys arsininkų kūrybai, kaip modernizacijos strategija, sovietmečiu buvo labai stiprus. Ar galėjo tuomet būti tokios užduotys? Samuolis juk nuolat kabėjo Rotušėje, buvo reprodukcijų.

J. M.: Gal gerbiamas Pakštas galėtų pakomentuoti galimybę tapyti ant senų drobių naujais laikais?

Balys Pakštas: Mes labai susiauriname atribuciją. Atribucijos būdai yra keli. Momentalus kūrimo pažinimas - kai iš karto atpažįstamas kūrinys - labas retas. Tik geriausi ekspertai gali pasakyti. Antros atribucijos atvejis - atsitiktinis, kai netikėtai pamatai muziejuje panašų darbą. Trečias būdas - kai ekspertai nuosekliai bei ilgai dirba ir tik tada nustato.

Drobė - tik pagrindas. Gruntas gali būti kelių sluoksnių. Apačioje randama rausva imprimatūra. Ar tai būdinga Samuoliui? Į tai galima atsakyti tik ištyrus Samuolio ir naujai atrastus darbus. Reikia padaryti makronuotraukas ir ištirti potėpį. Potėpis - kaip parašas, jo nepadirbs joks imituotojas. Dailininkas dirba laisvai, o kopijuotojo ranka nuvargsta. Svarbūs ir menotyriniai tyrimai - spalva, kompozicija. Tik ištyrus visais būdais galima rasti tiesą.

J. M.: Atribucija, darbų analizė - normalus mokslinis procesas. Visada galima kelti hipotezes. Gerai, kad įvyko paroda. Kalbėti ir diskutuoti reikia jau dabar. Pritariu Osvaldo minčiai, kad tai atlikta ne vieno žmogaus. Akivaizdus manieros netolygumas, stilistikos įvairumas. Tačiau nemanau, kad Osvaldo hipotezė apie dailininkų kooperavimąsi pagrįsta. Reikia turėti omeny 4-ojo dešimtmečio mentalitetą. Vykti kartu į gamtą, tapyti tą patį motyvą - taip, bet imituoti kito stilistiką - ne. Kiekvienas gerbė savo individualumą. Tai modernizmo formavimosi metas.

Įdomesnė Elonos mintis apie dailininkų užduotis, norą išgyventi Samuolį. Sutikčiau, kad darbai nėra tyčia sukurtos klastotės - jų būtų mažiau, jie būtų mažesni. Kad naujieji darbai - ne Samuolio, byloja ir jų formatai, nebūdingi Samuolio kartai. Formatas - nereflektuojama vertybė, ji kinta daug lėčiau. Įsivaizduokite mažuosius olandus, nutapytus ant didelių drobių. "Atrastasis Samuolis" - prastas koloristas. Tikrasis Samuolis - niuansų, sušvitimų meistras. Naujasis - vientisas, vienodas. Samuolis buvo nelabai geras piešėjas, o naujai atrastų darbų dailininkui būdingi ilgi, vingrūs potėpiai, akvilibristika teptuku. Tuo remiantis jau galima kelti hipotezes, nepretenduojant pateikti galutinę tiesą.

T. B.: Samuolis dirbo ir bažnyčiai - iš čia galėjo atsirasti didesni formatai.

J. M.: Nemanau, kad Samuolis, kuris visada skurdo, galėjo sau tai leisti. Jis - kameriškas dailininkas. Nauji darbai - modernaus mąstymo. Pavyzdžiui, figūra nustumta į paveikslo kraštą - kone japonizmas. Tokia kompozicija nebūdinga Samuoliui. Kodėl tarp naujai atrastų darbų nėra nė vieno naujo motyvo? Juk Samuolis tapė iš natūros.

J. B.: Samuolis buvo vienišius. Petras Juodelis minėjo, kad Samuolis, verandoje atsitvėręs drobėmis, kažką darė. Reikia surinkti dar daugiau faktinės medžiagos. Svarbiausia, kad paroda sukėlė diskusijas. O kas tikra, ir kas ne, galėsime pasakyti tik po išsamių tyrimų.

Parengė L. K.