Literatūra

Pasiutligės privalumai

Mykolas Sluckis

(Iš rašomo romano)

iliustracija
Ullos Andersson piešinys

... neklauskit - neatsakysiu. Nežinau, o iš kavos tirščių burti neketinu. Pateisinimų ir pasiteisinimų, kodėl prisitraukiu šunis arba jie mane, prisikaupė krūvos, bet jei ką įtikintų, tai vien protą.

Antai tu ne tik apuostytas - griebtas šuns dantų. Na ir kas? Anokia čia rakštis XX amžiuje, ne Sibire - Lietuvoje. Kaip karštas užgavėnių blynas slysteli į rieškučias paguoda - pasiskiepysi. Vakcina, ar kaip ji tenai vadinasi, išgelbės nuo kančių laužo. Nuo traškančios ugnies, kuri iš pradžių sudegins sielą, paskui kūną. Nuo baisios ištarti, dar baisesnės išgirsti, jau dabar kūjais kūjeliais atsiduodančios galvoje - na, išlemenk gi pagaliau! - pasiutligės.

Vienas išgirdęs pagailės, kitas baimingai persižegnos - ačiūdie, ne aš griežiu žandikauliais! - dar kitiems, ir tai visiškai suprantama, nė tiek nerūpi. Įsmukai, neatsargiai žengtelėjęs, į duobę, pats iš jos ropškis, aureolės pamuilių nesitikėdamas. Atjautos nedosniame mūsų pasaulyje vis dar gerbiamas, jei šis žodis čia pritinka, insultas arba infarktas, arba vėliau išgarsėsiančios bulimija su anoreksija, kurių jau pavadinimai skamba viliojamai kaip šiaurės padangėje retų gėlių, tarkim, orchidėjų.

Taigi būsi vienas.

Niūksta veidas, įgriūva akys, kaip prūdeliai dvyniai kur nors tarp Pasvalio ir Biržų - be trenksmo, be perspėjančios pašvaistės ar kvapo, sakykim, ne per aukščiausios prabos pragaro sieros. Susvyruoja ir braška visa, į ką stukteli akių stiklas, vos abejonių nukrautą svarstyklių lėkštę per aukštai trukteli patikinimas, jog viskas bus gerai, vos ne geriau kaip prieš tą šuns pjūklelio žybtelėjimą, nors nei mačiau ką, nei sublizgo kas lyg užminta šukė. Tikėti norėtum, kad ir neįtikintas, kabiniesi į balsą, kuris, pasiteiravęs, ko visą savaitę delsei, dar sykį patvirtina - viskas bus gerai, reikės tik susilaikyti nuo alkoholio ir sveikatos alinimo kitokiu, na, patys žinote kokiu, būdu.

Po tokių raminamųjų tarsi piktžolės iškeroja siaubas, ar tik priešnuodis, garsinamas nykiu plakatėliu ant nykių, gal dar XX a. pradžioje dažytų sienų, suveiks kaip žadėta. Kai lubos lukštenasi, inventorius apšiuręs, kas garantuos, jog nėra perlaikyta, išsikvėpusi ar kitaip nusilpusi toji vienintelė stebukladarė vakcina. O jei ir ne - tarkim, ampulės pritvinkusios galių! - tai ar stumdydamasi tarp vilties ir nevilties baubų, pats neperlaikei savęs kaip greitai gendančios, rodos, ką tik optimistiškai žaliavusios daržovės?

Man, turiu pasitikslinti, nusisekė. Balsas, vien prisilietimu šildąs. Šerkšnoti paausiai, tviskančios, gurgždančios švaros chalatas. Ir dar vos juntamas - tačiau vis tik juntamas - gero tabako kvapas chlorkalkių bei kitos dezinfekcijos viešpatijoje. Netujina, nemosikuoja rankomis, ir rasi ne tik iš pažiūros patyręs gydytojas, kurio švelni elegancija labiau tiktų katedroje nei šitoj nesmagiems reikalams pritaikytoje arklidėje. Kadaise čia Bonaparto kirasyrų stovėta, kol baigė graužti paskutinio arklio skūrą.

Anot malonaus gydytojo, kitaip nei šie nelaimėliai - taip neišsitarė, taip supratau, - tebeturiu šansų sulaukti garbaus amželio, prieš tai, kaip dera, vedęs ir vaikelių apturėjęs, tačiau... Kas? Ko čia tam tačiau? Nereikia apylankų, mielas daktare, nevystykit tiesos kaip savaitinio kūdikėlio.

Ir aš, suprantama, neišsitariau, išskaitė iš akių, kai lenkėsi prie mano kojos. Jo veidu dulktelėjo susirūpinimo debesėlis, kuris nesukietino liūdnoko žvilgsnio, nesutrikdė oraus, sidabro adatėlėmis išdygsniuoto baltumo. Ne vien tykojančios baisenybės prisibijodamas - dar ir įstaigos, kurioje ji, tegul atgrasios, bet viešnios teisėmis lankos, - pakeliui apsiplikinau gerklę šimtagramiu degtinės. Gydytojas bus užuodęs - negalėjo neužuosti - ir pagalvojęs... Čia sutrikau, ne mano naudai tas pagalvojimas, kažkas panašaus į štai dar vienas alkoholio ar neatsargaus elgesio su alkoholiu nuvairuotas prie nevairuojamo, tai yra neglobojamo, šuns.

Taip ir vėl neišsitarė, lyg kvepėčiau vanile. Su debesėliu nusibraukęs nuo kaktos nemeilę alkoholiui, iš visko sprendžiant, dargi saikingam, jis nelabai ryžtingai užtrenkė duris iš lauko pusės įžūliai besitrinančiai giltinės šmėklai. Mano manymu, nuo šiol būsim trise. Ne, keturiese, bet ketvirtoji, irgi moteriškos lyties, ne ką lems.

Žvaliai, kiek leido jo santūri laikysena, patikinęs - nėra pagrindo nerimui! - įsipasakojo, dabar jau ne viską slėpdamas, apie įstaigos kontingentą. Girdi, lankytojų, tai yra pacientų, brolijoje daugiausia yra kaimiečių, o su jais lengviau pravesti ciklą.

Koks dar ciklas? Vadinasi, ne vienkartiniu dūriu? Visas, visas ciklas? Ir dar sunkus, jei pabrėžiamas lengvumas? Tuoj pat sužinojau, jog sodžiaus žmogus, sunkiai triūsdamas ir nesilaikydamas darbo higienos - pabandyk jos laikytis vagoje, miške, tvarte! - neretai susižaloja, apsidrasko, įsipjauna. Tačiau dėl menknieko, pavyzdžiui, panagėn suvarytos vinies, ką medikai vadina panariciumu, ar dėl ūmai užpuolusio iš rankos šerto šuns, nelinkęs skalambyti varpais. Išputo ranka ar koja, šunėkas kaip pašėlęs vištas gainioja, ko anksčiau nedarė felčerio baksnojamas, pagaliau nukėblins į sanepidemstotį, ten susileis, kiek skirta, ir taškas. Kebliau panašiai bėdai užgriuvus kūrybinės profesijos atstovus, dažniausiai linkusius į abejones, spėliones, savęs ir pasaulio gąsdinimus. Tokius nebe kaimo varpinės atodūsiai atlydi - visas pučiamasis orkestras, ir tai, beje, suprantama: daugiau išsilavinimo - daugiau savęs kankinimo instrumentų.

Daktare, kur link kreipiate mano vaizduotės posparnius? Šilkinių žodžių dalgis švelniai, bet užtikrintai pjovė mane, kaip prieškary žydų pjovininkas pamaldžios moteriškės atneštą gaidį. Apgailėjau jau nepasielgsiąs kaip kažkada, atboginęs save pas urologą - kairė koja kabinete, dešinė koridoriuke. Ko pas jį grūdausi? Lyg suskaudėjo nugaroje aukštėliau juosmens, lyg niežtelėjo, atsiprašau, galiuką.

- Su kuo atėjai, toks zdaravas? - šniokštelėjo pro kariškus ūsus spirito "peregaru" apsisiautęs, suprantama, gerai įraudęs, šilta ir šalta, matyt, čiupinėjęs, tai yra matęs, gydytojas.

- Su... manau, su inkstais?

- Tikrai? O kur tie tavo inkstai, parenj smekaješ?

- Maždaug, daktare.

- Jau šis tas, jeigu, žinoma, nepainioji su kiaušiais.

Prunkštelėtum, juk stengiasi prajuokinti - gerklė medinė.

- Ne tu vienas, studentai medikai šituos dalykėlius painioja. Sakai, inkstai... O vakarykščio kroso ano, šito, na kaip ten jis, fintikliuškino garbei nelakstei? Ant drėgnos žolės po to su kokia jagodka negulėjai?

Visą fakultetą buvo išvarę lakstyti. Maktelėjau galva, iškoręs liežuvį tikrai dribau ant šlapios vejos. Kad varčiausi vienas, neatgaudamas kvapo ir klausydamasis, kaip žvanga mano paties šonkauliai - pasakyti gėdinausi.

- Prekrasno, taip ir žinojau. O tu numanai, jolka zelionaja, kuo tave gydysiu?

- Kad nelabai, - vengiau žodinių spąstų.

- Vot! Pačiupinėk! - ir griebęs nuo balto stalelio kažkokį blizgalą, kyštelėjo man panosėn. - Kateteris, otečestveny! Įstumsiu į tavo vamzdelį, ir bus jasno, kaip saulėtą dieną stadione per gegužės pirmąją, kas tavo inkstuose!

Saulė prapuolė, negyvai švietė tik blizgalas - mokyklinio pieštuko ilgio metalinis strypas. Kone už vargšą, išsyk susitraukusį mano strypelį storesnis. Ir kaip manasis gurks tokį balvoną? Kas iš jo beliks? Ačiū pamiršęs kad mausiu atatupstas, ka-a-d dumsiu iš šlapimu ir peregaru trenkiančio kabineto, viena ranka suėmęs kelnes, ka-a-a-d užtaukšėsiu savo storapadžiais grindiniu, baidydamas vištas ir kates! Veikiausiai greičiau nei per tą nelemtą, išgąstį dėl inkstų įvariusį krosą.

Iš visko sprendžiant - tau, berneli, šakės. Niekas neriaumoja, jagodkom nesidomi kaip ūsočius, per karą tikriausiai batsiuvio yla ir dervuotu špagatu raumenų skivytus sužeistiesiems siuvęs, vietoj narkozės į riaumojančią gerklę sukimšęs degtinės stiklą, o šie, neabejoju, pagydavę. Čia, priešingai, tylu, lyg be tavęs dar kažkas įsėlino, turbūt nematomoji, ir kažin, ar tokio mandagaus daktaro melstelėjusiu iš baltumo chitonu ji išsigąs.

Ne, jokios aliuzijos į tą iš pažiūros konovalą, linksmai ir neskausmingai išgelbėjusį mane iš žeminančios skausmingos egzekucijos. Baltasis negriebs ko nors panašaus į baslį ar ylą, vadinasi, nebus dingsties atplėšti akių nuo gležnų lyg pianisto, palyginti su urologo čiuptuvais, rankų, kurios vis tiek kažin ką darys, juk ne šnabždesiu nelyg koks čarauninkas gydys. Išgirstum toks zdaravas ir virstumei laukan su durimis ir pleškančiu savo nerimo fakelu - gal vėjo gūsis jį prismaugtų? Kad ir ne, bent galvą patalžytum į sieną, kad apminkštėtų, prinoktų kaip vaisius, krentąs nepajudintas nuo šakos, žodžiu, virstų pūliniu, baisiu pažiūrėti, bet pasaulio neišsprogdinsiančiu.

- Apie ką mudu šnekėjomės, jaunuoli? Ak, pasakojote...

Pamiršau, ką pasakojau. Nebuvo ko pasakoti. Smūgis, prisilietimas lyg koks bakstelėjimas ir - siaubas. Kalbėjo jis. Dargi nutilęs švelniai minkė, kad nebebūčiau koks atėjęs. Spoksojau į jį, lyg pro seno žmogaus akinius, viską išdidinančius ir apveliančius. Neprasimušė laukas, saulė, kvapai iš valgyklos vėdinimo angos. Neprasimušė ir daktaro pagalbininkės, putnios medicinos sesers smalsumas, tikrai ne mano bėdos kurstomas.

Garbanos. Viskas man prasidėdavo, turint galvoje moteris, nuo garbanų. Jos kibdavo į jas lyg ežero smulkmė snūdrią vasaros pavakarę į plikus kabliukus, laimė, pats ilgai to nepastebėjau, nesu žvejas. Besiraitančių, besikupetuojančių, varvančių iš po skrybėlės sruogelių oštelėjimas dvelktelėjo tokiom patyčiom, jog tylomis prisiekiau, iššokęs iš bedūmio laužo, su jomis susidoroti.

Gydytojas pastebėjo mano nevalingą virstelėjimą į ten, iš kur, manė, jau bus iškrapštęs. Lengva ranka, gal iš tiesų nuzulinta knygų ar pianino klavišų, palietė petį.

- Puiku, puiku, nepuolat panikon.

Vėl šilkinio dalgio šlamesys? Veikiau botagėlio švilptelėjimas, kaip tam į skerdyklą varomam kuinui, kurio grobus ir subproduktus skanaus neišlepinti Ašchabado ar Samarkando pirkėjai. Gal pakaks kalbų?

Klydau, rimta kalba tik įsiruseno.

- Buvote nuoširdus, jaunuoli (aš? juk nieko, beveik nieko nespėjau pasakyti!). Leiskite ir man nuoširdžiai ir neoficialiai, nes tai mums griežtai uždrausta, kartoju, neoficialiai užsiminti apie retus po gydymo, labai retus, deja, vis dėlto pasitaikančius atvejus. Vienas kitas šalutinis efektas...

Efektas? Koks dar, po velnių, efektas visokių tariamybių peršertam? Slidus, daugkart girdėtas ir neįdaiktintas žodis trenkėsi į mane dar ne visai aiškiu, bet vargu ar geru savo pavidalu.

- Kodėl... man... taip... sakot? - surinkau klausimą lyg sukepusiu nuo senumo, vienu pirštu sukamu telefono disku.

- Kodėl? Iš pagarbos jums. Sprendžiant iš išvaizdos - ne iš skrybėlės, neįsižeiskit, - iš individualaus požiūrio į daug ką, nesate statybininkas, maišantis cementą, ar virėjas, po gydomojo kurso daugiau ar mažiau druskos bersiąs į savo sriubas ir šnicelius. Jūs, manau, neklystu, priklausote menininkų brolijai, jos pranašumas ir, atsiprašau, Achilo kulnas, palyginti su visais kitais - šeštasis ar septintasis pojūtis. Intuicijos ir fantazijos vaizdiniai kaip lygiavertė, o gal net pranašesnė tikrovė. Gebėjimas personifikuotis su subjektais praeityje, dabartyje, ateityje. Logika, slypinti alogiškume. Toji pasąmonės galia domina ne vien meno teoretikus - ir mediciną. Tikra - menama, o menama - tikra, koks daugiamatis pasaulis ir kokia apkrova psichikai! Kaip, įsivaizduoju, nejauku nors valandėlę būti tuo mediumu.

Klausiausi ne viską aprėpdamas, įsigraužė menama - tikra, tikra - menama.

- Juk nenorėjot pasakyti, daktare, jog ir jūsų vakcina - menama?

- Ką jūs! Turėjau minty atsakomybę. Brausimės į trapų, kažin ar materialų - tai, beje, neoficialios mūsų diskusijos dalis - menininko sugestijų pasaulį. Ir dar tokia rimta fizine priemone. O vakcina kokybiška, iš Tarybų Sąjungos ją įsiveža kitos šalys.

- Vadinasi, kvepia pavojum, tik nežinome - tikru ar menamu?

- Menamu, devyniasdešimt devyniais procentais menamu.

- Vienas procentas - daug ar mažai?

Vos susilaikiau neišvinguriavęs kaip tas urologas kareivis. Jūsų fintikliuškino ukolai - profesionalūs žudikai ar mėgėjai?

- Ką gi - prisipyrėt, - atsiduso daktaras, - nebėra kur dėtis. Labai retais atvejais. Ne iš karto ir netiesiogiai pasitaiko...

- Aš ... išprotėsiu?

- Nusiraminkit. Nieko tokio nebus. Tikriausiai ir pats incidentas, susilietimas su šuniu, jums galėjo pasivaidenti. Taigi viskas, jaunuoli, a priori.

- Sakot?

- Ne man, sanepidemstoties gydytojui, aiškinti menininkui... Beje, mačiau jūsų paveikslą parodoje, gal būsit kada didelis dailininkas. Siužetas, atleiskit, banalus, gėlytės šventei, kompozicija šlubuoja, bet koloritas, spalvinis pamušalas, taip sakant, stebėjausi...

Ak, štai kas, prisišaukiau! Kad ne toji mano terlionė, neraižytų diržų iš nugaros. Kitam suvarytų savo nuodus be kraujo, nedrumsdamas protelio.

- Sutikit, ne man aiškinti menininkui, kas apie gilumines meno paskatas išsakyta seniausiai. Na, tarkim, vieno mūsuose necituojamo, neminėsim jo vardo ir mes, Vakarų teoretiko. Iš praktinės patirties tai absorbuoja viena šiaip jau labai cituojamo Levo Tolstojaus frazė. Mudu iš rusų kalbos jos neversime, gerai? Pasakyta perdėm tiesmukai apie daikčiuką iš "ch" raidės, kurio žodynuose neberandame. Įsivaizduokit, iš "ch" raidės.

- O rusiškai? - tąja fraze, vaikščiojusia folkloro teisėmis, panūdo įgelti, nulaipinti jį nuo debesies. Nuo katedros, tikros ar man pasivaidenusios, kurios neįstengiu pamiršti. Nuo aukštumų, kažkodėl jo atsisakytų, o veikiausiai jam atsakytų. Taikant sūdrų urologo stilių, greičiausiai buvo išpašolvonintas dėl idealistinių pažiūrų.

- Už visišką tikslumą neatsakau. Radau keturioliktame Tolstojaus raštų tome. Beregite ch..., ch... pišut, o nuo savęs pridurkim - rašoma muzika, tapomi paveikslai, alsuoja visi kiti menai.

- Lytinė potencija ir menas? Menas ir bjaurios injekcijos? - Ne, ne! Keistuolio gydytojo pakylėtas į Parnasą, pasijutau nutrenktas į prarają - kitaip nei menamos pasąmonės gilybės, ji ką tik įrodyta. Mano likimas beveik nulemtas neįvardyto uždrausto korifėjaus iš "f" raidės, Zigmundo Froido, ir šlovinamo literatūros giganto, ar tik ne devynių teisėtų ir galbūt dar būrio neteisėtų vaikų tėvo Levo Tolstojaus, geriau už daugelį išmaniusio apie besąlygišką kūniškų ir dvasiškų dalykų ryšį.

Visai nenorėjau su kuo nors susisieti. Ypač su bakenbarduotais, barzdotais, rūsčiais ir paniekinamai šnairuojančiais iš paauksuotų rėmų į nenutuokiantį, kuo tapoma, gal net įsivaizdavusį, jog teptuku ar suodiniu pagaliuku. Per toli jie ir per aukštai - nepadiskutuosi, nepalenksi peržiūrėti kai kurių nuostatų šiuo nejuokingu, veikiau tragišku klausimu. Pamiršau juos negyvus esant, vietoj Tolstojaus, žinojau, yra Jasnaja Poliana, kur Froidas, nė negirdėjau, o mirę ar dingę be žinios juk nepermaldaujami, nors jų šaukiamasi dažniau nei gyvų. Abu žvelgė kažkur pro mane, lyg būčiau išlukštentas, tuščias tuštutėlis padžiautas ant savo paties stuburo. Vyriškai, vadinasi, ir meniškai bejėgis, pasmerktas eunucho daliai. Žaibiškai praskriejo veidai veideliai, kurių išsiblaškęs neįsidėmėjau, lūpos lūpytės, nespėtos palytėti lūpomis, paslapčių paslaptys, nebeatsiveriančios šūktelėjus ar tik pagalvojus "Sezamai, atsiverk!". Paskutiniais valios likučiais įveikiau pavergiančią gigantų trauką.

- Ar yra... sakykit, daktare.... ar yra... ar būtų... kokia nors, tegul viena iš šimto, alternatyva? - pagaliau sučiupau beišslystantį driežą už uodegos, pasimuisčiau. - Kokia nors išeitis be...

- Be hipotetinių padarinių? Yra, kaip nebus, - švelnusis daktaras atidus, lyg ir jam, kalną ant manęs užvertusiam, palengvėjo.

- Kas? Sakykit, daktare?

- Skiepų pakaitalas, bet ne vaistas.

Būtų nekankinęs, anksčiau išklojęs, ranką jam pabučiuočiau. O dabar... Magėjo sugriebus už snieginių atlapų papurtyti - nebedelsk, parodyk, kas vienam gal desertas po sočių pietų, o kitam gyvybės gurkšnis!

- Nieko, jaunuoli, nėra paprastesnio. Prieš savaitę nebūtumėm burnų aušinę, išstraksėtumėt tiesiai į kokį pasimatymą Vingio parke ar Belmonte. Dabar kebliau, bet pataisoma. Atvedate šunį, na taip, šunį, jei ta istorijėlė ne kūrybos žaismės padarinys. Taigi atvedat šunį, mes jį stebėsim, veikiausiai pasirodys sveikas, ir kurso neprireiks.

Ir mielas, inteligentiškas daktaras nusisuko nuo manęs. Nepakrutėjęs tolo, vijosi kažin kur nuslinkusius debesų šešėlius. Iš kur jam gausiu šunį, kuris jį sulaikytų? Mano šuns nebėra, nors buvo, galvą nukirskit, buvo. Be garso, iš pasalų pripuolė, nepamačiau, kaip atsirito, nepamačiau, kurlink, savo niekšišką darbą padaręs, nusirito. Spruko nesulojęs, neviauktelėjęs, lyg jam kas gerklę nuodėguliu išmalė, o jis atkeršijo pirmam sutiktam dvikojui. Kažkur toli šunys losnojo, bet įprastai, be duslaus urzgesio, sveikai.

- Tikrai nebuvo liudininkų? Nepraėjo, nepravažiavo niekas? - atklydo iš tamsos, nežinia kaip ir iš kur tvinstelėjusios tamsos pažįstamas, na taip, daktaro balsas, tik kietesnis, nekantresnis. - Pamėginkit suvaidinti, kaip kriminalistai sako, situaciją, o jei nepavyks, - ir jis skėstelėjo rankomis. Iš chalato rankovių iškrito ir žvangtelėjo rankogaliai. Dingtelėjo - kaip antrankiai pavojingą užkratą skleidžiančiam kvailam žiopliui.

Kone rankomis įsikibau į tamsą - šios valandos ir anos nakties. Niekur nieko, tušti, išgliaudyti šešėliai. Jei ir riogsojo gyva ypata netoliese, tarkim, koks alsuojantis, akis ir ausis turintis stulpas, į tokį neatsitrenkiau. Nemačiau netgi savęs, kai vilkausi priemiesčio miškeliu, paskui apleistų kapinaičių pakraščiu, nusiskriaudęs ir liūdnas.

Žinoma, ne dėl to niūrinau, jog jaunystei saldu kartais liūdėti be priežasties. Nešiausi skriaudą, man tada atrodė, nemažą ir neužtarnautą. Taip, buvo įsipainiojusi, anot inkstininko kareivio, jagodka, mergina. Prisikalbino palydima, vos sušokom paskutinį tą vakarą anglų valsą, kurį purtė ir kratė dūdų orkestrėlis, apdujęs nuo tvankos ir neužkemšamo trilitrio butelio. Tiesa, pasisakė gyvenanti, kur autobusai nevaikšto, bet argi tai kliūtis, kai šalimais mielas, apvalainas veidukas, patiklios didelės, turbūt vaizduotės padidintos akys - nė iš saulės daugiau nereikalautum.

Kol pluošėm čiauškėdami, dalydamiesi įspūdžiais - šokiai tais laikais buvo didžiulė pramoga - glaudėsi prie šono, nepaleido mano rankos. Kai įsibedėm į kiemo vartelius - jos namas dunksojo atokiau - išlupo savo pirštus iš manųjų. Užuot pakštelėjęs į lūpas, aš, kvailas, paprašiau leidimo, ko, matyt, daryti nereikėjo.

- Ar galiu, Jurgita, - beje, vardas man patiko labiau negu ji pati, nors to dar nebuvau įsisąmoninęs, - jus pabučiuoti?

Atšokančios žybtelėjo balti smulkūs dantukai ir nosies galelis.

- Dar ko!

- Nosies nebūčiau nukandęs, - pramurmėjau, lyg iš tiesų ketinau ją skriausti. Negi tai ji lygiame kelyje prie manęs glaudėsi šonu, o posūkiuose - ir minkštesne kūno dalimi?

- Aha, pabučiuosi, paskui daugiau užsinorėsi, o paskiausiai nebelydėsi! Pažįstu tokius garbanius!

Mergaitė elgėsi teisingai, suprasiu šitai vėliau, o tada jaučiausi pažemintas ir pašieptas. Švirkštelėjo juokas, vylingas, neatsižadantis tęsinio, jei šis tvers ilgiau nei šis vakaras, ir salsvas sudrėkusių plaukų aromatas - ar ne konvalijų? - įsiliejo į šlapių puvėsių, už tvoros kūpsojusių durpių tvaiką. Tuoj pat gelsva šviesa išgrindė kvadratą juodoje sienoje, įsispaudė galvutės negatyvas, o aš pasileidau miškeliu, griežiančiu nebe anglų valso variacijas - liūdną noktiurną. Ir tada įvyko tai, kas įvyko - pripuolė karštas juodas guzulas, nudegino ir atšokęs pranyko be pėdsako.

Kad ne durpės, užmušusios konvalijas - jų, tų kuklių gėlyčių pavadinimo odekolonu Jurgita šlakstėsi plaukus! - veikiausiai šunį būčiau per atstumą užuodęs. Beje, tą mielą mergaitę, priverstą gintis, kaip pati gal nenorėjo, negreit užmiršiu. Ne sykį man virptels šnervės nuo pakalnučių, nors jomis tada kvepėjo beveik visos kasas droviai bepaleidžiančios mergaitės - KristiAna juk atsiras po gero pusšimčio metų.

Daugiau Jurgitos nesutiksiu, gal vieną kitą į ją panašią mielu, aišku, metų apglamžytu, nebūtinai chemiškai nudrenuotu veiduku, kietoku išrinktojo nebesiilginčiu žvilgsniu, ir tokiu pat, gal laikmečio įspaustu mąstymu, nors ką gali žinoti apie moters, tegul ir neintelektualios, sudėtingą vidų, vieną anglų valsą su ja sušokęs ir po to kvailai susimovęs. Tiesa, kartą, jau pats į save nebepanašus, nulydėsiu akimis moterį apvalainais petukais, paslėpusią plaukus ir kaklą po didžiule lyg išskleistas skėtis skrybėle. Tarsi perverta mano smigaus dėmesio, ji atsigręš, ir aš iš širdies atsidusiu. Pakelti, išgnaibioti antakiai, pavytusi užrakinta burnytė ir t.t. iš kitos operos, kuri nepritrauktų žiūrovų netgi premjeriniu spektakliu. Ačiūdie, ne ji, ne Jurgita, o jeigu suklysiu, ir ten bus ji, o ne kita, tai vien iš norėjimo, kad ji tebestovėtų prie vartelių nepaliesta, ir aš mirksnį pabūčiau ten, kur buvau buvęs.

Gydytojas dalykiškai įtraukė savo rankogalius, putnioji sesuo gražiu, paslaptingu vardu Sofija mikliai ruošė, kas pridera, egzekucijai. Tokį vardą taip pat galėtum įsimylėti, jei nekiurksotum nuleistom kelnėm, svarstydamas, timptelėti žemyn glaudes, ar dar ne.

Dabar, kai nebeliko įtampos, gydytojas šypsodamasis grįžtelėjo prie meno ir sveikatos sąsajų. Ir darė tai, lyg vėsiais kompresėliais šluostytų nebedegančią, išrasojusią mano kaktą. Visokios sveikatos anomalijos, jaunuoli, sakė jis, mirgėdamas sidabro gijomis, kaip koks senovės žynys šalia altoriaus, neretai pasitarnauja menui. Neminėkim šizofrenikų, epileptikų ir nekrofilų. Chrestomatinis pavyzdys - genialus luošys Tulūz-Lotrekas. Arba Skriabinas, kankinamas sinestezijos. Arba Jonas Biliūnas ir Lesia Ukrainka, tirpę nuo tuberkuliozės kaip vaško žvakės. Devynioliktame amžiuje, - o tai juk vakar, ar ne, - nestigo menininkų, užsikrėsdavusių tuo metu nepagydomu sifiliu, kad pragariškos kančios kurstytų mintis ir pojūčius, spalvines ir garsines vizijas, nesisapnuojančias normaliam, statistinės medicinos požiūriu, žmogui.

Kalbėk, giedok, mielas daktare, bet kas darosi man? Jau išprotėjau, o niekur nepasislinkau. Kur romikas su strypu basliu? Velniop skiepų drumzles! Kluptelėjusį mano kuiną tegul į Parnasą varo pasiutligė! Visoms šizofrenijoms nušluostys nosį!

Per vėlu keisti orientaciją. Aukštai iškelta daktaro adata paleidžia bandomąją čiurkšlelę, Sofijos petys, šiek tiek ir jos įspūdinga krūtinė stumteli pacientą prie išduobtos, cerata apklotos kušetės.

Istorijos niekados nesibaigia. Jau po kurso šuo, dabar vadintinas meiliau, šuneliu, atsirado. Ir, suprantama, sveikas sveikutėlis. Tačiau nesijaučiau nuskriaustas, patyriau kone visus dar ir šiandien baisios ir paslaptingos ligos malonumus - gavau retą tais laikais meno subtilybių pamoką, kurią kaip reikiant suprasiu daug vėliau, kai jokios pamokos nebepadės.