Ateiname mes

Alonas Štelmanas. "Su Naujais Metais!". 2002 m.

Prieš kelias dienas pradėta Vilniaus dailės akademijos jubiliejinė parodų rutina jau iš anksto turėjo nemažų užmačių ir vilčių. "Mes ateinam" - skambiai, grėsmingai, tvirtai, kiek įžūliai suformuluotas parodos pavadinimas (skambesiu primenantis žmones, kurie atsiliepdami telefonu sako: "alio kalbam") turi ryškų naratyvą. Galima spėti, jog esama kažkokios vientisos bendruomenės, kuri save vadina "mes", ši bendruomenė anksčiau buvo ne čia, nes ji iš kažkur "ateina", be to, šitie "mes" mano, kad jie anksčiau buvo nelabai matomi, o nuo dabar galbūt bus kitaip.

Be abejo, aiškiausias parodos tikslas - parodyti plačiajai visuomenei, kas per trylika Lietuvos nepriklausomybės metų vyko ar buvo sukurta VDA erdvėse. Pavyzdžiui, Muzikos akademijos studentai nuolatos dalyvauja koncertuose, renginiuose, kuriuose lankosi įvairūs kultūros darbuotojai, galintys įvertinti, ar tinkama linkme juda jaunoji muzika. Tuo tarpu Dailės akademija, rodos, nepakankamai save reprezentuoja ir atsiradus tinkamai progai - 210 metų jubiliejui - ryžtasi tai padaryti.

Vis dėlto Dailės akademijos studentams ši paroda nebuvo ypatinga proga pasireikšti. Pavyzdžiui, beveik nuo pat "Akademijos" galerijos įkūrimo kiekvienas studentas turi galimybę surengti čia savo personalinę parodą. Jaunieji menininkai dažnai dalyvauja tarptautinėse parodose, kur jų darbai pristatomi platesniame konceptualiame kontekste. Šiuolaikinio meno centras taip pat beveik neapsieina be studentų (ypač Fotografijos ir medijos katedros) rengdami įvairaus pobūdžio parodas. Menotyrininkė Lolita Jablonskienė yra tiksliai pasakiusi, jog jaunųjų menininkų darbai eksponuojami "ir prestižinėse oficialiosiose, ir prestižinėse alternatyvinėse vietose". Beje, kai kurie jubiliejinės parodos darbai, eksponuojami ŠMC salėse, jau anksčiau buvo parodyti kitose parodose (pavyzdžiui, šių metų "Paralelinėse progresijose 3", Algio Lankelio kuruotame projekte "Šviesa"). Suprantama, jog tie patys darbai gali migruoti iš vienos parodos į kitą, tačiau "jaunojo meno" emigravimas į VDA jubiliejinę parodą primena įvairiausiais pasakojimais apipintą Akademijos diplominių darbų muziejų- saugyklą. Savianalizę (akademijos institucijos identiteto paieškas) primenanti paroda galbūt padės vienam ar kitam autoriui patekti į kuratorių akiratį, būti įvertintam vietinių kritikų (studentų) armijos, galbūt pagerinti santykius su "darbo vadovais" (nes kai kurie kūriniai, kol buvo kuriami Akademijoje, yra gavę neigiamus įvertinimus balais - skolas), o galbūt pačiam save apžiūrėti kitų "jaunųjų" kontekste.

Paroda (taip, kaip ji atrodė šeštadienio rytą) tiesiog reprezentavo tris menų katedras. Parodos rengėjai Fotografijos ir medijos katedrai paskyrė atskirą aptvertą plotą, o tapybai su skulptūra leido būti kartu. Tokia eksponavimo strategija primena muziejus, kuriuose kūriniai suskirstomi pagal stilių, laikmetį arba šalis, o pasinaudojus analogišku grupavimu pagal žanrus, manau, pritrūko įvairovės. Įdomu, kodėl Tapybos ir Skulptūros katedrų prisistatymuose tiek mažai skirtingų žanrų kūrinių, tarpdisciplininių sumanymų. Galbūt dėl tokios kiekvienam aiškios struktūros buvo dar lengviau paneigti nuomonę, kad Dailės akademija neturi savo aiškiai formuojamos meninės krypties. Akademija ją turi ir atskleidžia šioje parodoje.

Aurelija Maknytė. "Šviesos terapija". 2001 m.

Skulptūros ir Tapybos katedrų pristatomi darbai (atrinkti dėstytojų, parodos kuratorių) neišvengė "vienos rankos" braižo arba, kitaip sakant, vienos meninės krypties propagavimo. Be abejo, Akademija - mokslo įstaiga, puikūs menininkai dėstytojai visuomet turi savo sekėjų, tačiau šiuolaikiniame mene, o ypač jaunųjų kūrėjų, egzistuoja ir kontrapozicijos, kurias šiose salėse buvo labai sunku pastebėti.

Tarp tapytojų yra autorių, priimančių ryškesnius individualius sprendimus. A. Štelmano darbuose primityvioji tapysena išnaudojama ironijos tikslais. Jo paveikslų personažai - "tipai" su pistoletais, einantys, stovintys "tipai", - ritmingai skelbia kūrinio konteksto familiarumą. Vaikiška maniera tampa lengvais, daugeliui perprantamais, išraiškingais aplinkos kritikos simboliais, išreikšti ir pastaruoju metu retai pasitaikančiais taikliais darbų pavadinimais ("Ieškome, ko mums reikia", "Su Naujais Metais!").

A. Štelmanas kuria jausmų iliuziją, o greta esantis A. Mulinos, beveik gatvių graffiti primenantis darbas - demonstratyvios moteriškos intelektinės veiklos padarinys. Matematiškai, pasitelkus grafiką matuojamas laimės ir metų santykis virsta bandymu nors logiškai skaičiuojant suprasti save, o kartu sukurti situaciją, kurioje žiūrovas norom nenorom atsigręžtų į save ir savo supratimo kelią. Užaštrintos raudoniu kreivių viršūnės, motinos su vaiku rankose siluetas ir viena atskira vertikali linija užsibaigia žodžiais "nirvana" ir "aleliuja". Toks A. Mulinos sukurtas siužetas tampa viską įvertinančiu monologu.

Tapytojas V. Vanagas irgi naudojasi logiškais mechanizmais (fabrikinių įrenginių brėžiniais) kurdamas kontrastą tarp žmogaus ir mašinos. Linijiniai, persišviečiantys iš kitos lapo pusės žmonių siluetai, greta mechaniškai gaminančių objektų, siunčia žiūrovui ženklus ir apie meninio veiksmo nenatūralumą. Darbas "Broliai viską sutvarkys" (o dar labiau jo pavadinimas) asociatyviai priminė prieš porą metų vykusią P. Bismutho ir J. Monko parodą "Our Trip Out West". Kūrinyje panaudojami minimalūs tapybiniai veiksmai ir daugiasluoksnis paveikslo paviršius yra susiję su idėjinių paieškų gilumu ir tampa kūriniu ne akiai, bet minčiai.

Skulptūros situacija parodoje savotiška keliais aspektais: didžioji dalis studentų kūrinių tokios panašios meninės "temperatūros" ir "platumos", jog kyla didelis noras išsiaiškinti, kas yra didysis jų įkvėpėjas, tuo tarpu šalia šmėsteli vienas kitas nekonvencialus sumanymas. Pagrindinis daugelio kūrinių motyvas - žaidimas medžiaga, o šalutinis - neįtikinamos, žiūrovo visai nejaudinančios idėjos. Įdomu apžiūrėti debesėlį iš medžio, sporto čiužinį ir "ožį" iš plytų, plastmasinę baleriną ir parodos simbolį - plastmasinį kentaurą, tačiau toks kasdienybės formų mėgdžiojimas toks nenaujas, kad jį įvertinti galima nebent visiškai pasinėrus į užmarštį ar besiremiant postmodernistų praktika atrasti meno istoriją iš naujo.

Sigita Mikoliūnaitė. "Vilniaus graffiti" (videoinstaliacija). 2001 m.

Vienoje patalpoje eksponuojami elektros energiją naudojantys objektai - daugiakalbiai ir suteikiantys laisvės interpretacijoms. B. Levulytės natų stovai fiksuoja jutiminio pažinimo galimybes. Regėjimui ir klausai perprasti vietoj natų sąsiuvinio įmontuoti šviesos diodai, kurių formos ir dėliojimo raštas primena Brailio raštą. Lytėjimo patikimumą galima išmėginti liečiant kosmetikos dėžutės paviršius, kur vietoj šešėlių ar pudros miltelių švelnumo jaučiamos džiovintos odos poros, šeriai, neryškus aklųjų tekstas. Nerėksmingu sumanymu panaši yra A. Dumiko bažnyčios (?) formos švieslentė su gamyklinių staklių atvaizdu, sugestijuojanti meditacines mintis. Tuo tarpu R. Petruškevičiaus dryžuotasis vamzdis "Ne vietoje ir ne laiku" bando imituoti problemą J. Mačiūno kabinete. Būdamas VDA studijoje, vamzdis atrodė neįprasčiau ir labiau provokavo, - dėl institucinio konteksto, o atsiradęs Fluxus aplinkoje gerokai aptirpo.

Po tokio skulptūrinio susistumdymo ŠMC salėje padaryti labai paprastas išvadas padėjo L. Lebednyko "Kubas". Į išorę išverstos minkštos sienos sukelia vykdomos suvaržymo terapijos nuojautą. Galbūt nebūtina galvą daužyti į sieną, jei ji minkšta.

Fotografijos ir medijos katedros ekspozicija gera-įdomi, ir tiek. Kaip A. Maknytės "Šviesos terapija" pozityviai veikiantys darbai yra aktualūs šiandienėje lietuviško meno scenoje, originalūs ir akademijos, ir platesniame kontekste, bei įdomūs tuo, kad išėjus iš salės ir yra ką pagalvoti. Jaunosios katedros studentai bando (matyt, ir dėstytojams pritariant) jėgas įvairiuose žanruose. Pavyzdžiui, I. Sireikytės "Virtuali bažnyčia" turi skulptūros, tapybos ir fotografijos savybių, J. Remeikytės objektai "Atminčiai", A. Maknytės "Šviesos terapija", I. Stanaitytės "Archyvai" (tapybai artimos skaidrės) neapsiriboja viena išraiškos forma. Videojuostoje fiksuojami pasakojimai, nardydami po įvairiausias temas sukuria vis naujus efektyvius matytų elementų darinius. Fotografijos ir medijos katedros eksponuojami darbai leidžia daryti prielaidą, jog Akademijos discipliniškumas praranda savo stipriąsias pozicijas (pozityviąja prasme).

Tokia ŠMC vykstanti VDA paroda "Mes ateinam" mano akimis. O toliau dar bus piešinių paroda "Arkoje", meninio metalo studentų darbai Gintaro muziejuje, konferencija "Akademinės bibliotekos šiandiena", Algimanto Švėgždos, Arvydo Šaltinio, Kosto Dereškevičiaus ir Algimanto Kuro paroda "Prieš 30 metų" galerijoje "Maldis", Architektūros katedros studentų darbai VDA Naujuosiuose rūmuose, scenografų darbai "Akademijos" galerijoje, paskui Vilniaus rotušėje, buvusioje spaustuvėje ir t.t.