Edipas iš komiksų pasaulio

...Dvidešimt penkerių metų Veslis yra visiškas nevykėlis. Iš jo nuolat tyčiojasi viršininkė. Veslio draugė guli su geriausiu jo draugu. Veslį nuolat apima panikos priepuoliai, todėl jis geria raminamąsias tabletes. Jaunuolio dienos slenka niekingai. Jo gyvenimas žiurkių siaubiamame Čikagos kvartale yra nykus ir beprasmiškas. Regis, Veslis pasmerktas visą gyvenimą likti nevykėliu.

Vieną įprastą nykų vakarą parduotuvėje sutikta nepažįstama moteris Vesliui pasako, kad pažinojo jo tėvą. Esą jis buvo tobulas samdomas žudikas. Ginkluota gražuolė pasiūlo Vesliui atkeršyti už tėvo mirtį. Po to seka kvapą gniaužianti kelionė automobiliu vejantis šįkart į Veslį nusitaikiusį žudiką ir neįtikėtini triukai, kuriuos atlieka Angelinos Jolie vaidinama nuo galvos iki kojų ištatuiruota Foks. Taip Veslis patenka į tobulų žudikų broliją, įsikūrusią sename audimo fabrike. Pasirodo, kad ir jis yra apdovanotas įvairiais unikaliais sugebėjimais, ypatingu taiklumu. Tik tuos sugebėjimus reikia atrasti ir ištobulinti. Veslis tampa brolijos nariu, studijuoja jos taisykles (pagrindinė yra ta, kad brolijos nariai palaiko pasaulyje gėrio ir blogio pusiausvyrą), mokosi žudyti ir vykdyti likimo nuaustas, bet užšifruotas užduotis.

Regis, tuo viskas ir pasakyta, nes įmantrių triukų, kurie užima didžiąją ekraninio laiko dalį, aprašinėti neverta ir nereikia. Jie yra puikūs ir išradingi. Maža to, visai netikėtai būtent jie sukuria gana originalią filmo atmosferą. Žiūrovai ir laukia jų – šūvių, muštynių, dvikovų ir kitokių kvapą gniaužiančių prievartos vaizdų. Tačiau filmo „Ieškomas“ („Wanted“, JAV, 2008) toks aprašymas vis dėlto neišsemia. Pagal populiarų komiksą sukurtu filmu Holivude debiutuojantis Timuras Bekmambetovas („Nakties sargyba“, „Dienos sargyba“, „Likimo ironija, arba Laimingų Naujų!“) bando pagilinti masinei kultūrai jau įprastą visai konvencionalų mėgstamų psichoanalizės motyvų naudojimą, iš kurio dažnai tyčiojasi Woody Allenas. Bekmambetovas, žinoma, ne Allenas, bet ironijos ir jam nestinga. Kartais net gali pasirodyti, kad visas „kovinis“ filmo veiksmas yra tik vaistų paveiktos Veslio psichikos vaisius. Todėl bijau, kad amerikiečių žiūrovams „Ieškomas“ gali pasirodyti pernelyg sudėtingas ir įmantrus, primenantis ankstyvojo Holivudo periodo Johno Woo filmus.

Tačiau ir Bekmambetovas neišvengia (arba sąmoningai nevengia) didžiausios populiariojo kino bėdos: deklaratyviai suformuluoti pagrindinę filmo tezę pagrindinio herojaus lūpomis. Ta tezė, arba message, suprantama, nuskamba filmo pabaigoje: Veslis iškilmingai ištaria, kad dabar jis pats lems ir kontroliuos savo gyvenimą. Tačiau kelią į tokį savęs suvokimą Bekmambetovas herojui maksimaliai apsunkina: apverčia aukštyn kojom iš pradžių subtiliai austą brolijos ir pasaulinio likimo idėją, priverčia Veslį nužudyti tėvą (dar senukas Freudas teigė, kad Edipo kompleksą galima įveikti tik susitapatinus su tėvu), savarankiškai ieškoti tiesos apie save ir tapti tikru vyru. Todėl visas filmas iš esmės ir yra spalvinga pagal „kovinio“ filmo taisykles sukurta Edipo komplekso ir tapimo vyru metafora. Šioje vietoje norom nenorom prisimeni amžiną lietuvių kino nenorą pripažinti savo, tautos ir kitokius kompleksus ir imi gerbti masinę kultūrą, kuri taip virtuoziškai gali jaunam žmogui papasakoti amžiną ir nuolat pasikartojančią istoriją apie tai, kaip svarbu būti savimi.

Stilistiškai „Ieškomas“ nėra toks nuoseklus, kokie buvo ankstyvieji Bekmambetovo reklaminiai banko „Imperial“ filmukai. Manau, ne tik aš juos iki šiol prisimenu dėl savaip tobulai perteiktos totalaus kičo estetikos. Tačiau Prahoje nufilmuota „Ieškomo“ Čikaga atrodo visai tikroviškai, o mėgstami populiariosios kultūros motyvai (ypač tas apie pasaulinį gėrio ir blogio sąmokslą) – net savaip poetiškai. Įspūdingą filmo ritmą ir tempą šiek tiek griauna epizodai su režisieriaus mėgstamu aktoriumi Konstantinu Chabenskiu, kuris vaidina brolijos narį iš Rusijos ir geria, regis, Bekmambetovo taip pat kadaise reklamuotą vodką, bet girdėjau, kad tai specialiai Rusijos žiūrovams kurti epizodai, kurie, matyt, per klaidą pateko į lietuvišką kopiją.

Tačiau sunku suabejoti pagrindinių aktorių pasirinkimu. Neseniai filmuose „Paskutinis Škotijos karalius“ ir „Atpirkimas“ įsiminęs Jamesas McAvoy įdomiai ir, žinoma, kiek tai leidžia nesudėtinga filmo dramaturgija, perteikia ne tik fizinį, bet ir dvasinį Veslio brendimą. Žudikų brolijos guru Slouną suvaidino elegantiškas tarsi hieroglifas Morganas Freemanas – skirtingai nei McAvoy Veslį, jo herojų „vaidina“ visas Freemano vaidmenų šleifas. „Ieškomas“ – pirmiausia filmas apie tapimą vyru, todėl Angelinos Jolie kuriama Foks turėjo būti ir simboliška motina, ir meilužė, ir mokytoja. Akivaizdžiai vyresnė Jolie Foks visą filmą atlaidžiai ir šiek tiek ironiškai stebi Veslį. Tačiau viename epizode, kai moteris išnyra iš kūną atnaujinančios ir jėgas grąžinančios vonios, kai matai jos tobulą ir tatuiruočių, tarsi randų, išmargintą kūną, trumpam net suabejoji, ar tai ne dar vienas, bet pats tikriausias filmo herojaus ego.

Živilė Pipinytė